Labai pavojinga. Norėdami pažvelgti į Žemės šerdį, mokslininkai panaudojo branduolinius sprogimus (Video)

Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose JAV ir Sovietų Sąjunga atliko daugybę branduolinių bandymų. Jie labai pražūtingi artimiausiai aplinkai ir ateičiai, nes panaudojus tokius ginklus gali prasidėti ledynmetis. Tačiau mokslininkai atrado ir stebėtinai teigiamą šių Žemės branduolio tyrimo testų pusę, rašo „IFLScience“.

Atkreipkite dėmesį, kad tiesioginių būdų pažvelgti į „planetos širdį“ nėra. Pirma, giliausia skylė, kurią žmonijai kada nors pavyko išgręžti Žemėje, praminta „įėjimu į pragarą“, siekė 12 263 metrus, o tai toli gražu net neprasiskverbia pro Žemės plutą. Tačiau mokslininkai sugebėjo gana efektyviai pažvelgti žemiau paviršiaus, naudodami metodą, žinomą kaip seisminė tomografija.

Kai Žemėje įvyksta žemės drebėjimai, energijos bangos išsisklaido į visas puses. Tyrėjai suprato, kad išmatavę virpesius keliose paviršiaus vietose, jie gana pajėgūs sukurti planetos vidaus žemėlapį. Kadangi Žemės viduje esančios uolienos ir skysčiai turi skirtingą tankį, todėl bangos jomis keliaus skirtingu greičiu. Tai leido geologams suprasti, per kokią medžiagą bangos praėjo.

XX amžiaus pabaigoje mokslininkai manė, kad mūsų planetos šerdis sukasi greičiau nei kiti jos sluoksniai. 2022 m. atliktame tyrime Pietų Kalifornijos universiteto mokslininkai naudojo duomenis apie bangas, surinktas per požeminius branduolinės bombos bandymus, kuriuos SSRS atliko Naujosios Žemės arktiniame salyne dar 1971–1974 m. Naudodami šiuos duomenis mokslininkai išsiaiškino, kad Žemės šerdis sukasi lėčiau, nei manyta anksčiau – maždaug 0,1 laipsnio per metus.

Vėliau komanda išnagrinėjo 1969 ir 1971 m. JAV netoli Aliaskos atliktų bandymų duomenis ir nustatė, kad vidinė Žemės šerdis pasisuko priešinga kryptimi – apsisuka mažiausiai 0,1 laipsnio per metus.

Idėja, kad planetos vidinė šerdis svyruoja, suskirstė mokslo bendruomenę į dvi stovyklas, teigia žemės mokslų profesorius Johnas Widneilas. Mokslininkas pažymi, kad ankstesnių bandymų metu jie tikėjosi pamatyti tą pačią sukimosi kryptį ir greitį, tačiau rezultatas pasirodė priešingas, o tai tyrėjus labai nustebino.

Tyrėjai teigė, kad svyravimai gali atsirasti dėl Žemės paros trukmės svyravimų, kurie per šešerių metų ciklą kinta maždaug plius minus 0,2 sekundės. Tyrimo rezultatai patvirtina planetos paviršiaus poslinkį, palyginti su vidine šerdimi, kaip prognozuota per pastaruosius du dešimtmečius.

Tačiau naujausi stebėjimai taip pat rodo, kad 1969–1971 m. Žemės vidinė šerdis sukosi šiek tiek lėčiau, o 1971–1974 m. judėjo priešinga kryptimi. Tyrėjai taip pat pastebi, kad šiuo laikotarpiu, kaip ir buvo prognozuota anksčiau, Žemės paros trukmė ilgėjo ir mažėjo.

Taigi mokslininkai priėjo prie išvados, kad Žemės dienų trukmė iš tikrųjų yra labiau kintama, nei galėjome numatyti anksčiau. Mokslininkai pastebi, kad sukimosi greičiui įtakos turi keli veiksniai vienu metu, tarp jų ir Mėnulio atstumas nuo Žemės, dėl kurio mūsų planeta sulėtėja. Šis tyrimas taip pat rodo, kad vidinė šerdis taip pat vaidina svarbų vaidmenį nustatant dienų trukmę mūsų planetoje.

Widneilo teigimu, „planetos širdis“ nėra fiksuota ir nuolat juda, kas šešerius metus juda pirmyn ir atgal po porą kilometrų.