Nustatyta, jog kai kurie rykliai gali tapti "nematomi"

Moksliniame žurnale "Journal of Experimental Marine Biology and Ecology" publikuoto straipsnio autoriai įsitikinę, jog nematomumo efektas sukuriamas padedant šviesos optinei iliuzijai. "Maždaug 50 rūšių ryklių, arba daugiau kaip 10% visų mokslui žinomų šių gyvūnų rūšių pasižymi natūralaus švytėjimo - bioliuminescencijos - gebėjimu", aiškina specialistų komandai vadovavęs Julienas Claesas. Tai reiškia, kad jie savo pačių kūnu gali generuoti ir į aplinką skleisti šviesą.

Claesas kartu su kolegomis nutarė atidžiau patyrinėti vieną atskirą ryklių rūšį  - naktinį juodąjį dygliaryklį (lot. Etmopterus spinax, angl. velvet belly lantern shark), kuris gamtininkų kartais pravardžiuojamas "vaiduokliškuoju fiordų medžiotoju".  Šių gyvūnų tviskėjimą sukelia papilvėje esantys šviesą skleidžiantys organai - fotoforos (angl. photophore). "Šis mechanizmas veikia efektyviai", sako Katalikiškojo Louvain universiteto gyvybės mokslų instituto darbuotoju dirbantis Claesas. "Kadangi daugumos jūrinių grobuonių akys yra išdėstytos viršutinėje galvos dalyje, toks maskuotės metodas yra paplitęs gyliuose nuo maždaug 200 metrų iki 1000metrų, tačiau tai yra pirmas kartas, kada jį mes pastebėjome ryklių tarpe", priduria mokslininkas. 

Šiam tyrimui Claesas kartu su savo komanda ties Bergenu (Norvegija) sugavo kelis naktinių juodųjų dygliaryklių patinus ir pateles. Juos nugabenus į Espeland jūrinių tyrimų stotį, gyvūnai buvo patalpinti į šalto tamsaus vandens rezervuarus, taip siekiant kuo tiksliau atkurti jų natūralios aplinkos sąlygas. Tada mokslininkai išmatavo kiekvieno ryklio skleidžiamą šviesos srautą. Matavimai buvo pakartoti po kelių dienų, sukūrus Saulės šviesą imituojantį dirbtinį apšvietimą, siekiant nustatyti, kokia bus ryklių reakcija į pakitusias sąlygas. 

Nustatyta, jog iškart po sugavimo dauguma ryklių spontaniškai ir palyginti ilgą laiką skleisdavo šviesą - kartais tai trukdavo ilgiau kaip valandą. Šios šviesos spektras artimai atitiko gimtąją jo aplinką - jūros gelmes - pasiekiančios Saulės šviesos spektrą. Gyvūnai gebėjo šiek tiek reguliuoti skleidžiamos šviesos parametrus, reaguodami į jų aplinkos apšvietimo pokyčius. Tokia ypatybė leidžia manyti, jog tokiai informacijai sukaupti jie pasinaudoja akimis ir viena nedidele su rega susijusia smegenų liauka. Jų burna, kaip ir daugumos ryklių, yra apačioje - veikiant minėtajai šviesos maskuotei, gyvūnai gali daug lengviau sugriebti auką - daugiausia smulkesnes žuvis.

Taip pat pastebėta, jog ryklių gebėjimas skleisti šviesą veikia kaip priešingos lyties atstovus pritraukiantis veiksnys. "Švytėjimas taip pat turi komunikacijos funkciją, nes kai kurios gyvūno dalys - tame tarpe ir papilvėje esantys lytiniai organai - atrodo šviesesnės spalvos", daro prielaidą Claes'as.

Prancūzijos Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus ryklių ekspertas Bernardas Seretas teigia, jog sutinka su šio tyrimo metu gautais rezultatais. Jis tikisi, jog komanda savo tyrimus pratęs ir ateityje, tirdami kitas galimas ryklių bioliuminescencijos funkcijas. Išvadas palaiko ir Floridos gamtos istorijos muziejaus ryklių specialistas Rui Coelho. "Mane labiausiai sudomino tai, kad komandai pavyko nustatyti, jog ryklių pilvo paviršiaus emituojama šviesa labai panaši į aplinkos apšvietą. Tai gyvūnams leidžia gerai užsimaskuoti - jie tiesiog ta pačia kryptimi skleidžia Saulę primenančią šviesą, ir grobiui bei savo konkurentams tampa tarsi nematomi", sako Coelho.  Laimei, žmonės nėra jų "patiekalų" sąraše. O jei ir būtų, greičiausiai keltų nedaug grėsmės, kadangi šie gyvūnai paprastai užauga tik iki 45cm ilgio.