Kalbėk kaip katė. Mokslininkai atskleidė, ar žmonės gali išmokti miaukti kaip katės

Žmonės ir katės egzistavo vieni šalia kitų tūkstančius metų, tačiau vis dar labai mažai žinome apie šiuos gyvūnus, kurie bėgant metams tapo mūsų draugais.

Kartais, kai mūsų augintiniai nepaliaujamai miauksi, norime išmokti jų kalbą, kad pagaliau suprastume, ko jie iš tikrųjų nori, rašo „Inverse“.

Kačių elgesio ekspertė Molly DeVoss pasakė, ar kada nors sugebėsime įvaldyti savo augintinių kalbą, kad galėtume pašnibždėti jiems ką nors mielo. Atsakymas pasirodė labai įdomus: taip ir ne.

DeVoss teigimu, katės atpažįsta skirtingus tonus, tačiau kartu jos atkreipia dėmesį į tai, kaip į jas kreipiasi jų šeimininkai, ir netgi gali suprasti, ar žmonės kreipiasi būtent į jas pagal žmogaus balsą ir toną.

2022 m. atliktas tyrimas atskleidė, kad jei augintinio savininkas kalbėjo su kate kaip su kūdikiu, gyvūnas į tą balsą galėjo reaguoti su daug didesniu įsitraukimu nei į šeimininką, kuris kalbėjo įprastu balsu su kitais žmonėmis.

Taip pat žinoma, kad katės gali atpažinti kitų kačių miaukimą. Tačiau liūdna žinia ta, kad jos nesugeba suprasti mūsų miaukimo kaip kalbos.

Tačiau DeVoss pažymi, kad jei tikrai norite, jog jūsų augintinis reaguotų į jūsų „miau“, yra paprastas būdas: galite naudoti sąlyginį refleksą* (angl. classical conditioning), kad išmokytumėte gyvūną suprasti tam tikrą signalo sukeltą veiksmą, pavyzdžiui, miaukimą.

Atkreipkite dėmesį, kad tokiu atveju miaukimas neturės jokios realios prasmės – tai tik garsas, kurį vėliau katė susies su veiksmu ir atlygiu.

Nepaisant to, ką miaukiančios katės daro su mumis, jos mažai daro viena kitai. DeVoss pažymi, kad miaukimas iš tikrųjų nėra gimtoji kačių kalba – būdamos dažniausiai vienišės, katės pirmiausia naudoja kvapus ir kūno kalbą kaip bendravimo priemonę.

Yra žinoma, kad katės, bendraudamos tarp giminaičių, naudoja įvairius garsus, tačiau miaukimas, kurį jos naudoja su žmonėmis, yra įgūdis, specialiai išsiugdytas bendrauti su mumis.

Kartu DeVoss pažymi, pirmoji kačių kalba yra kvapas: jos jaučiasi patogiai šalia daiktų ir žmonių, kurie kvepia jomis. Štai kodėl mūsų augintiniai mėgsta trintis į mus.

* Sąlyginis refleksas – refleksas, susidarantis tada, kai tuoj po kokio nors indiferentiško dirgiklio ima veikti kitas dirgiklis, sukeliantis nesąlyginį refleksą. Kartojant tokias dirgiklių poras nedideliais laiko tarpais, atsiranda reakcija į pirmąjį dirgiklį, kuris iš pradžių buvo indiferentiškas, ir tas dirgiklis tampa sąlyginiu – į jį imama reaguoti kaip prieš tai reaguota į nesąlyginį dirgiklį.

Klasikinis sąlyginio reflekso pavyzdys galėtų būti šuns seilių išsiskyrimo susiejimas su garsu. Šuniui pateikiamas nesąlyginis dirgiklis – maistas – sukelia nesąlyginį atsaką – seilių išsiskyrimą. Jeigu tuoj po to, kaip šuniui duodamas maistas, pateikiamas neutralus dirgiklis – garsas, po tam tikro skaičiaus pakartojimų vien garsas (tapęs sąlyginiu dirgikliu) sukels seilių išsiskyrimą (sąlyginį atsaką).