Prasti popieriai: kylanti vandens temperatūra jūroje kelia grėsmę Baltijos silkei

„Ištraukus tralą, žuvėdros surengia tikrą koncertą“, – pasakoja jis.

Penktos kartos žvejys H. Sjogrenas vandenyse netoli Suomijos pietryčiuose esančios Kotkos krantų žuvį tinklais gaudo jau daugiau nei penkis dešimtmečius.

Uoste jo nekantriai laukia dešimtys pirkėjų, laimikį perkančių tiesiai iš laivo.

Tačiau Baltija, kurią supa keletas iš didžiausių Europoje pramoninių šalių, yra ir viena iš labiausiai užterštų jūrinių ekosistemų planetoje.

Dabar Suomijos žvejai baiminasi, kad tinklus padžiauti gali tekti visiems laikams.

„Daug kas nuogąstauja, kad gali tekti mesti darbą“, – atvirauja H. Sjogrenas.

Nors kai kurie ekspertai siūlo sumažinti žvejybos kvotas nusilpusiai ekosistemai apsaugoti, kiti baiminasi, kad žvejybos ribojimas gali padaryti daugiau žalos nei atnešti naudos.

Spalį Europos Sąjunga 2024 metams nustatė 43 proc. mažesnes Baltijos silkių kvotas, nors rugpjūtį Europos Komisija siūlė visiškai uždrausti gaudyti šias žuvis.

Tačiau Baltijos silkės Suomijoje sudaro maždaug 80 proc. metinio laimikio ir žvejai mano esantys baudžiami už problemą, kurios jie nesukėlė.

„Mes sugauname tiek mažai silkių, kad įtakos bendram kiekiui tai neturi – priešingai, tokiu būdu atnaujinama daugiau atsargų nei suvartojama“, – teigia H. Sjogrenas.

Jūra tampa ežeru

Atsargoms nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio mažėjant, Baltijos silkes gali ištikti ta pati lemtis, kurios sulaukė daugelis kitų regione beveik išnykusių rūšių.

Baltijos jūra yra neįtikėtinai sekli. Dydžiu ji prilygsta Juodajai, tačiau vandens joje yra 20 kartų mažiau. Tai reiškia, kad ji yra labiau pažeidžiama klimato kaitos ir žmonių veiklos atžvilgiu.

Kylanti temperatūra ir dėl gausesnių kritulių ir mažesnio iš Atlanto patenkančio vandens kiekio mažėjantis druskingumas kelia grėsmę daugeliui prisitaikyti mėginančių gyvūnų rūšių.

„Kuo labiau Baltijos jūra taps panaši į ežerą, tuo labiau nukentės jūros gyvūnija ir augalija“, – teigia Suomijos gamtos išteklių instituto (LUKE) mokslininkas Jukka Ponni.

Į jūros vandenis su žemės ūkio nuotekomis patenkant dideliam maistinių medžiagų kiekiui, ėmė sparčiai daugintis augmenija, todėl kai kuriose srityse labai sumažėjo deguonies lygis, o vasarą jūroje ėmė gausiai vešėti dumbliai.

Baltijai vis mažiau primenant jūrą, pirmosiomis aukomis tapo tokios stambesnių jūrų gyvūnų rūšys, kaip Baltijos menkė.

Dar praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje menkių populiacija siekė rekordinį dydį, tačiau pagaunamų žuvų laimikis nuolat mažėjo, kol galų gale dėl susidariusios kritinės padėties 2020 m. ES teko uždrausti menkių žvejybą.

Kadaise Baltijos jūroje egzistavusi didžiulė milžiniškų Atlanto eršketų populiacija dėl taršos ir upėse, kuriose vykdavo jų migracija, pastatytų užtvankų išnyko.

„Draudimas gali ir nepadėti“

Nors ir yra raginama ženkliai sumažinti žvejybos kvotas siekiant apsaugoti likusias populiacijas, yra ir tokių, kurie laikosi kitokios nuomonės.

„Net ir visiškai uždraudus žvejybą, atsargoms tai teigiamo poveikio neturėtų. Efektas netgi būtų priešingas“, – kalbėjo J. Ponni.

Jo manymu, su klimato kaita ir aplinkos apsauga susijusios problemos populiacijoms kenkia labiau nei žvejyba.

Išnykus Baltijos menkėms, silkės gamtoje turi labai nedaug priešų.

Tai reiškia, kad žvejams neretinant atsargų, populiacijos galėtų tapti „pernelyg didelės“ ir dėl maisto trūkumo „atskiri individai taptų mažesni“.

Tačiau su šiuo teiginiu nesutinka Pasaulinio fondo (WWF) žuvininkystės direktorius Matti Ovaska.

Anot jo, silkių atsargoms dėl intensyvios žūklės toliau mažėjant, egzistuoja rizika, kad jų vietą užims kitos gyvūnų rūšys, pavyzdžiui, austrės, kliudysiančios silkių populiacijoms atsigauti.

„Prireiks riboti visų silkių atsargų žvejybą“, – kalbėjo M. Ovaska.

Paskutinis silkių turgus?

Jau beveik tris šimtus metų Helsinkio centre esančioje turgavietėje kiekvieną rudenį verda prekyba, o vietiniai gyventojai kasmetiniame silkių turguje silkes perka tiesiai iš žvejų laivų.

„Silkę valgau kiekvieną savaitę“, – naujienų agentūrai AFP pasakojo vienas iš pirkėjų Markku Karjalainen.

Nuo marinuotų silkių su svogūnais ir lauro lapais iki rūkytos silkės – silkė, suomių kalba vadinama „silakka“, šimtmečiais buvo svarbi tradicinės Šiaurės šalių virtuvės dalis.

Tačiau, vis daugėjant apribojimų, J. Ponni baiminasi dėl pačios žvejybos ateities.

„Yra rizika, kad žvejybos visai nebeliks. Niekas į ją daugiau neinvestuos“, – kalbėjo J. Ponni.

J. Ponni teigimu, tai būtų liūdna, kadangi dėl pastaruoju metu įdiegtų naujovių silkė dabar prilygsta konservuotiems tunams.

Nepaisant apribojimų, H. Sjogrenas planuoja žvejoti tol, kol galės tai daryti.

„Briuselio primestą ES žuvininkystės politiką derėtų visiškai atnaujinti, o žvejams kaip tokiems derėtų rodyti daugiau pagarbos‘, – kalbėjo jis.