Kodėl mes negyvename 200 metų? Mokslininkas kaltina dinozaurus

Mikrobiologas João Pedro de Magalhãesas iš Birmingemo universiteto Jungtinėje Karalystėje neseniai paskelbtame straipsnyje aprašo savo „ilgaamžiškumo susiaurėjimo“ hipotezę.

Mintis tokia: kai Žemę valdė dinozaurai, norint išgyventi daug mažesniems žinduoliams reikėjo gebėti greitai daugintis – o tai reiškia, kad evoliucijos eigoje galėjo būti pašalinti ilgesnio gyvenimo trukmės genai.

„Kai kurie ankstyviausi žinduoliai buvo priversti gyventi mitybos grandinės apačioje ir greičiausiai 100 mln. metų trukusioje dinozaurų epochoje evoliucionavo taip, kad išgyventų greitai daugindamiesi, – sako de Magalhãesas. – Šis ilgas evoliucinio spaudimo laikotarpis, mano manymu, turi įtakos tam, kaip mes, žmonės, senstame“.

Paskelbtame tyrime pažymima, kad mūsų labai tolimi protėviai, priklausantys tikrųjų žinduolių giminei, maždaug dinozaurų laikais prarado tam tikrus fermentus – tokius, kurie atstato ultravioletinių spindulių padarytą žalą.

Įdomu tai, kad net sterbliniams ir kloakiniams žinduoliams trūksta bent vieno iš trijų ultravioletinių spindulių poveikį taisančių fermentų, vadinamų fotoliazėmis. Sunku pasakyti, ar tai kaip nors susiję su jų santykinai trumpesne gyvenimo trukme.

Viena iš galimybių yra ta, kad žinduoliai, siekdami būti saugesni, prarado šį fermentą dėl to, kad tapo naktiniais gyvūnais – o po milijonų metų mes tai kompensuojame naudodami Saulės kremą. Tai pavyzdys atkūrimo mechanizmo, kurį kitu atveju būtume turėję, pavyzdys.

Yra ir kitų požymių. Pavyzdžiui, paimkime dantis: kai kuriems ropliams, įskaitant aligatorius, visą gyvenimą gali augti dantys. Žmonėms, aišku, dantys ištisai neauga – vėlgi, galbūt tai šimtus tūkstantmečių trukusios genetinės atrankos rezultatas.

„Gyvūnų pasaulyje matome išties nuostabių dantų regeneracijos pavyzdžių, – sako J. de Magalhãesas. – Ši genetinė informacija būtų buvusi nereikalinga ankstyviesiems žinduoliams, kuriems pasisekė, kad jie netapo T. rex maistu.“

Žinoma, nemažai žinduolių sulaukia triženklių gimtadienių – įskaitant banginius ir mus, žmones. Ar mums taip pasiseka dėl mūsų trumpiau gyvenusių protėvių primestų suvaržymų, ar evoliucionavome taip, kad jų nepaveiktume – tai galėtų būti būsimų tyrimų objektas, rašo „Science Alert“.

Kovojant su su amžiumi susijusiomis ligomis – įskaitant demenciją ir insultą – visada naudinga geriau suprasti senėjimą lemiančius veiksnius, o „ilgaamžiškumo siaurą vietą“ lemianti genetika gali mus išmokyti daugiau.

„Nors šiuo metu tai tik hipotezė, yra daugybė intriguojančių aspektų, įskaitant ir galimybę, kad dėl greito senėjimo proceso žinduoliai dažniau serga vėžiu nei kitos rūšys“, – sako de Magalhãesas.

Tyrimas paskelbtas žurnale „BioEssays“.