„Plačiai užmerktos akys“ arba Lietuvos pievų ir pelkių drama

Gamtosaugininkus neramina šalyje besiplečiantys suartų daugiamečių pievų plotai, akivaizdžiai matomi Nacionalinės mokėjimų agentūros paskelbtame Daugiamečių pievų atstatymo žemėlapyje, kuriame skaisčiai raudona spalva dega daugaimečių pievų sunaikinimo faktai.

Pievos, suartos tiek mineraliniuose, tiek ir durpiniuose dirvožemiuose, sunaikinant visą jose tarpusią biologinę įvairovę ir sukeliant nemenkas šiltnamio efektą sukeliančių dujų (toliau - ŠESD) emisijas. Jau suarta dalis ir durpingų Paluknio, Amalvo pelkinio komplekso ir net Pamario pievų, garsėjusių turtinga biologine įvairove.

Žemės ūkiui tenka reikšmingas vaidmuo klimato kaitos kontekste

“Dėl nusausintų durpynų naudojimo žemės ūkyje į atmosferą kasmet išsiskiria apie pusę visų žemės ūkyje sukeliamų ŠESD emisijų. Ūkininkai to nenori pripažinti, arba nenori suprasti, kad toliau tęsdami intensyvų durpynų dirbimą tik didins sektoriaus emisijas atitolindami mūsų šalies klimato kaitos politikos įsipareigojimų įgyvendinimą, nekalbant jau apie globalinio atšilimo skatinimą, kurio pasekmes patys ūkininkai jau jaučia”, teigia VšĮ Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas direktorius Nerijus Zableckis. Žemės ūkis yra vienas didžiausių klimato teršėjų Lietuvoje, nusileidžiantis tik energetikos sektoriui (Nacionalinė šiltnamio efektą sukeliančių dujų apskaitos ataskaita, 2023).

Greifsvaldo pelkių centro (Vokietija) duomenimis Europos Sąjungoje dėl intensyvaus ūkininkavimo nusausintuose durpiniuose dirvožemiuose į atmosferą  išsiskiria net 5 % visų ŠESD emisijų, nepaisant to, kad durpynai sudaro tik mažą dalį žemės ūkio naudmenų ploto. Lietuvoje durpynai užima vos 6 % šalies žemės ūkio naudmenų ploto, tačiau juose atkūrus hidrologinį režimą šalies mastu išvengtume net 53 % šio sektoriaus sukeliamų ŠESD emisijų. Tai itin reikšmingi skaičiai siekiant ambicingų ir kartu daug iššūkių keliančių Europos žaliojo kurso tikslų įgyvendinimo.

Ar prieš 9 metus pasirašytas Lietuvos Respublikos įstatymas vis dar išlieka staigmena?

Lietuvos ūkininkams tikrai nebuvo staigmenos apie “niekur negirdėtą ir nematytą” natūralių pievų apsaugą, o esant būtinybei ir jų atkūrimą. Tai liudija ir LR žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės dar 2016 m. sausį pasirašytas įsakymas “Dėl daugiamečių ganyklų arba pievų atkūrimo tvarkos aprašo patvirtinimo” ir nuolat informacinėse priemonėse skelbiama informacija. Tad nenuostabu, kad 2023 m. sumažėjus įsipareigotam daugiamečių pievų santykiui daugiau nei 5 % (tiksliau - net 18,64 %), palyginti su 2018 m. referenciniu dydžiu, pažeidėjams iškilo senai žinoma, bet ignoruota prievolė - atkurti daugiametes pievas.

Atkūrimas numatytas tuose plotuose, kurie remiantis trejų ankstesnių metų žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimo paraiškų duomenimis buvo suarti ar kitaip pakeista daugiamečių pievų būsena. Galima postringauti, kad “turiu savo asmeninį automobilį, tad galiu važiuoti kaip noriu, galiu nepaisyti visuotinai pripažintų kelių eismo taisyklių ir kitų teisės bei asmeninio padorumo normų”. Bet tai ne sprendimas teisinėje ir pažangioje valstybėje, kokios mes siekiame.

Daugiametės pievos - taip pat organinės anglies kaupėjos

Mokslininkai įrodė, kad kuo didesnė žolinių augalų įvairovė, o ypač giliai įsišaknijančių ir ankštinių augalų gausa daugiametėse pievose tuo didesniu anglies dioksido (CO2)  sekvestracijos (kaupimo) potencialu pasižymi šios iš pirmo žvilgsnio paprastos žolinės ekosistemos. Kas tai lemia? Augalų rūšių įvairovė yra pagrindinis veiksnys, lemiantis didesnę dirvožemio mikroorganizmų, mikorizinių grybų ir ekosistemų tvarkytojų (pvz., sliekų ir skruzdėlių) įvairovę, gausumą ir aktyvumą. Visi jie dalyvauja CO2 įsisavinimo procese ir organinės anglies saugojime dirvožemyje. Būtent dirvožemyje ir augalų šaknyse slypi apie 90 % pievose sukauptos organinės anglies.

Nepaisant to Lietuvoje anglies dioksidą įsisavinančios ir turtingos biologine įvairove daugiametės pievos sparčiai nyksta, nes yra niokojamos arba paverčiamos kitomis žemės naudmenomis. Intensyvus ūkininkavimas, pavyzdžiui, perteklinis tręšimas ir arimas bei daugiamečių pievų dirvožemių trikdymas, išlaisvina dirvožemyje sukauptą anglį ir grąžina ją atgal į atmosferą, tik jau ŠESD - CO2 pavidalu. Nesusimąstydami ir laisva ranka daugiametes pievas paversdami ariamais laukais prarandame iki 59 % organinės anglies sankaupų dirvožemyje.

O vis didėjantį organinių medžiagų stygių tenka kompensuoti mineralinėmis trąšomis. Taikant mažiau intensyvią žemės tvarkymo praktiką, pavyzdžiui, tinkamai reguliuojant ganomų gyvulių tankumą ir tręšimą, galima padidinti rūšių įvairovę pažeistose ir atkuriamose daugiametėse pievose ir taip padidinti CO2 sekvestraciją dirvožemyje. Tokia praktika mažina ŠESD emisijas, oro ir vandens taršą, gerina dirvožemio būklę ir palaiko tvarią sveiko maisto gamybą bei pašarų paruošas.

Be anglies dioksido kaupimo, rūšių turtingos daugiametės pievos mums teikia neįkainojamas ekosistemines paslaugas: gerina dirvožemio struktūrą, dalyvauja energijos ir maistinių medžiagų apykaitoje, yra svarbios vabzdžiams-apdulkintojams, kurie lanko pievų kaimynystėje auginamus kultūrinius augalus, taip užtikrindami, kad jie derėtų ir mes turėtume maisto. Pievų augalija mažina dirvožemio eroziją, valo vandenį, švelnina sausrų ir potvynių poveikį, didina atsparumą klimato kaitai ir kitiems aplinkos pokyčius lemiantiems veiksniams. Daugiametės pievos yra daugelio tik joms būdingų augalų, gyvūnų, grybų ir kitų gyvybės formų prieglobstis, vaistinių, maistinių ir dekoratyvinių augalų augimvietė, neabejotinas estetinio pasigėrėjimo objektas, teikiantis naudą žmogaus gerovei ir fizinei bei psichologinei sveikatai. O kur dar pažinimo džiaugsmas, gilios kultūrinės tradicijos, jau nekalbant apie Joninių žolynus, ir žinoma praktiškieji reikalai - pievos - maisto ir pašarų šaltinis!  

Atkuriamos pelkės nėra ūkininkų priešai

Pažeistų pelkių atkūrimas ir tausus pelkių bei durpynų naudojimas yra vienas veiksmingiausių būdų mažinti antropogeninės kilmės ŠESD emisijas ir švelninti klimato kaitą. Sumažinti žemės ūkio sektoriaus sukeliamas ŠESD emisijas, galime tradicinį ūkininkavimą nusausintuose durpiniuose dirvožemiuose keisdami į klimatui palankią pelkininkystę. Ariamą durpyną pavertus daugiamete pieva galima sumažinti CO2 emisijas nuo  37 t iki 29 t CO2 ekvivalento iš hektaro per metus, o atkūrus hidrologinį režimą emisijas galima sumažinti net iki 14 t CO2e/ha/metus.

Taigi, atsisakydami arimo durpiniuose dirvožemiuose ir juose įveisdami daugiametes pievas galime pasiekti keletą tikslų: sumažinti ŠESD emisijas, prisidėti prie vidaus vandenų kokybės gerinimo (pelkės ir daugiametės pievos – neabejotinai natūralus ir itin veiksmingas biofiltras, ypač intensyvios žemdirbystės regionuose), užauginti biomasę, tinkamą pašarų, pakratų, biokuro ar naujos kartos ekologiškų statybinių medžiagų gamybai.

Be to, taip galima spręsti ir pastaraisiais metais daug diskusijų tarp ūkininkų, žemės ūkio ir aplinkos ministerijų specialistų iškilusią dilemą – Lietuvos valstybės nesugebėjimą įvykdyti įsipareigojimus Europos Sąjungai išsaugoti daugiametes pievas. Kartais sprendimai yra šalia, kartais jie atrodo skausmingi konkrečiam ūkininkui. Tik saugodami gamtą ir kiekvieno iš mūsų bei visuomenės sveikatą investuojame į tvarią, saugią, atsparią, sveiką ir produktyvią ateitį. 

Produktyvus dialogas yra labai svarbus sprendžiant ūkininkų ir gamtosaugos priešpriešos problemą. Neabejotinai ūkininkų problemos svarbios ir gamtosaugininkams, ir žemės ūkio srities valstybės tarnautojams. Deklaruotos ir tinkamai tvarkomos - optimaliu laiku šienaujamos, ganomos ir nemulčiuotos (mulčiavimas - tik ūkinės veiklos imitavimas) - daugiametės pievos ir šlapynės gali teikti ne tik pajamas ūkininkui už užaugintą produkcija, bet ir ES finansinę paramą, t. y. tiesiogines išmokas už deklaruotus plotus.