Ar gyvūnas irgi gali norėti turėti savo augintinį? Atsakymas ne toks jau paprastas

Tikriausiai esate matę daugybę pavyzdžių, kai gyvūnai ima globoti kitų rūšių gyvūnus. Gorila Koko ir jos „augintinis“ kačiukas yra bene garsiausias pavyzdys, bet taip pat yra su šunimi susidraugavęs dramblys, katę ėmusi globoti varna, su vėžliu susidraugavusi žąsis ir daugelis kitų. Šie pavyzdžiai rodo, kad gyvūnai gali turėti ir turi augintinių – ar visgi ne?

„Problema ta, kad, išskyrus labai labai nedaug išimčių, visi jie [pavyzdžiai] atsirado įsikišus žmogui, – sako Vakarų Karolinos universiteto (JAV) profesorius emeritas Haroldas Herzogas. – Tai reiškia, kad jie įvyksta laukinių gyvūnų parkuose arba žmonių namuose, arba laboratorijose, kur žmonės atlieka eksperimentus, siekdami išsiaiškinti, ar gyvūnai taps prisirišę vienas prie kito. Gamtoje tokių santykių formavimosi pavyzdžių yra neįtikėtinai mažai.“

Visoje mokslinėje literatūroje, pasak H. Herzogo, yra penki ar mažiau įrodymais pagrįstų tarpveislinių santykių, susiformavusių laukinėje gamtoje:

• delfinas ėmė globoti pūstagalvio delfino jauniklį,
• liūtė ėmė globoti leopardo jauniklį,
• kapucinų beždžionės ėmė globoti marmozetę.

Ir, galbūt:

• didžioji orka ėmė globoti ilgapelekės grindos jauniklį,
• kuprotasis delfinas ėmė globoti paprastąjį delfiną.

Neaišku, kokie ryšiai sieja šiuos gyvūnus – pavyzdžiui, ar kitos rūšies ar genties gyvūną ėmę globoti gyvūnai į jį žiūri kaip į vaiką, ar kaip į augintinį. Mokslininkai paprastai visus šiuos atvejus laiko vienu ir tuo pačiu. Tačiau po visų mokslininkų stebėjimų, turint tik keletą pavyzdžių, galima teigti, kad kitos rūšies gyvūnų globojimas laukinėje gamtoje yra labai retas.

„Teigiu, kad žmonės yra vieninteliai gyvūnai, kurie laiko augintinius, ir šios retos išimtys savotiškai įrodo, kad esu teisus“, – sakė H. Herzogas.

Kad suprastume, kodėl mes esame vieninteliai, kurie laikome augintinius, pirmiausia reikėtų suprasti, kodėl mes apskritai tai darome. Pasak Windsoro universiteto (Kanada) antrozoologijos docentės Beth Daly, yra keturios pagrindinės teorijos, kodėl žmonės laiko naminius gyvūnus.

Viena iš jų yra ta, kad tai gali būti ženklas kitiems, jog esate geras partneris, nes sugebate kuo nors pasirūpinti.

„Daugelis žmonių sako, kad jei norite su kuo nors susipažinti, įsigykite šuniuką ir eikite pasėdėti į parką“, – sako B. Daly.

Kita teorija yra, kad gyvūnus pasitelkiame tam, kad išmoktume rūpintis savo kūdikiais.

Gyvūnų augintinių laikymas taip pat gali būti susijęs su vienatve – žmonės tampa vis uždaresni ir vienišesni ir atideda vaikų gimdymą, o augintiniai gali užpildyti šį vaidmenį.

Galiausiai, gali būti, kad augintiniai tiesiog teigiamai veikia mūsų gyvenimą, tačiau nei H. Herzogas, nei B. Daly nesutinka su šia mintimi.

„Tikrai daug žmonių mano, kad naminiai gyvūnai mums naudingi, bet jie mums naudingi tik tada, kai nekelia problemų, – teigia B. Daly. – Turiu omenyje, kad vaikštau su ramentais, nes buvau paralyžiuota, kai nukritau nuo žirgo. Tai nėra geras augintinis, bet jis darė tai, ką daro arkliai“.

„Atmetus socialinius, ekonominius ir kitus kintamuosius, didžioji dauguma tyrimų neparodė jokio skirtumo tarp naminių gyvūnėlių laikytojų ir auginitinių neurinčių asmenų“, – sako H. Herzogas. Neformaliai įvertinęs 46 tyrimų duomenis apie naminių gyvūnėlių laikytojų ir tų, kurie naminių gyvūnėlių neturi, depresiją, H. Herzogas nustatė, kad rodikliai abiejose grupėse praktiškai nesiskyrė.

Nė viena iš šių teorijų, kodėl laikome naminius gyvūnus, nėra būdinga tik žmonėms. Daugeliui gyvūnų reikia rūpintis kūdikiais ir jiems tai gali būti naudinga draugija. H. Herzogas teigia, kad vienintelis dalykas, dėl kurio mes iš tiesų skiriamės, yra mūsų kognityviniai gebėjimai.

„Priežastis, kodėl jie [naminiai gyvūnai] taip sparčiai paplito tarp žmonių, yra ta, kad mes turime gebėjimą juos pamilti. Ir dar vienas dalykas, kurio tikriausiai neturi dauguma kitų gyvūnų, yra tai, kad mes suvokiame, jog tai yra kitos būtybės, turinčios protą“, – apibendrina H. Herzogas.

Parengta pagal „Live Science“.