Ar garsins stumbrai Lietuvos girias?

Tai viena didžiausių retenybių. Visame pasaulyje stumbrų tėra tik keli tūkstančiai. Išmedžioti jie buvo ir Lietuvoje, tačiau prieš 40 metų vėl pradėti veisti Panevėžio rajono Pašilių miške. Dabar Pašilių stumbryną lanko šimtai žmonių. Kelios dešimtys stumbrų iš čia pasklido ir po miškus.

Keturiasdešimt stumbrų reintrodukcijos Lietuvoje metų parodė – veisti šiuos žvėris mūsų krašte įmanoma. O ar realu ir ar reikėtų dar pagausinti laisvųjų stumbrų bandą? Ar galima ir ar verta grąžinti tuos laikus, kai Lietuva visame pasaulyje garsėjo girių karaliais stumbrais?

Apie tai Pašilių stumbryne susėdo pasikalbėti gamtininkas, gamtos leidinių leidyklos „Lututė“ vadovas Romualdas Barauskas ir stumbrininkas Rytas Papšys.

Aptvare ar laisvėje?

R. Barauskas: „Manau, praverstų pasitarti, paklausti ir paklausyti miškininkų, gamtininkų, mokslininkų, aplinkosaugininkų: ar Lietuvai reikalingi stumbrai? Ar verta šviežinti, gausinti jų populiaciją?

Dabar čia, Pašiliuose, – tarsi zoologijos sodas. Atvažiuoja žmonės pasižiūrėti aptvaruose auginamų stumbrų. Žinoma, geriau negu nieko. Tačiau zoologijos sodų pasaulyje pilna...“

R. Papšys: „Pašilių stumbrynas dabar modernus, gerai prižiūrimas Panevėžio miškų urėdijos. Ji jam kasmet skiria nemažai lėšų. Antai neseniai nupirko iš Lenkijos porą stumbrų mūsų stumbrų bandai pagerinti.

Bet tikriausiai yra tiesos ir dėl „zoologijos sodo“. Kuriuo keliu eiti: auginti gyvūnus nelaisvėje, kad žmonės net galėtų juos paglostyti, ar sudaryti jiems natūralias gyvenimo sąlygas? Jei rinktumės pastarąjį variantą, tai stumbryno aptvaras, kad ir kaip gerai prižiūrimas, – tik žingsnis pagrindinio tikslo link. O tas tikslas – laisvieji stumbrai.

Stumbras – laukinis žvėris, jo stichija – laisvė. Aš net šieno jiems į aptvarą atnešęs stengiuosi ne į ėdžias jį kimšti, o paskleisti ant sniego, kad paėstų bent kiek natūraliau, kaip gamtoje, kai atsikapsto žolės iš po sniego. Manęs lankytojai neretai klausia: ar galiu laisvai įeiti į aptvarą ir paglostyti savo augintinius? Taip, galėčiau, ne sykį mačiau – atsiremia šonu į tvorą ir laukia, kad pakasyčiau. Tačiau niekada to nedarau, nes nereikia šių žvėrių jaukinti...“

R. Barauskas: „Tai ar nebūtų įdomu, jei Lietuvos miškuose būtų daugiau laisvųjų stumbrų? Mūsų girios nėra didelės, tačiau gal galėtų jose gyventi keletas ar keliolika stumbrų kaimenių po kelis žvėris? Berods, buvo sumanyta kartu su latviais įkurti laisvųjų stumbrų populiaciją nuo čia iki Latvijos?“

R. Papšys: „Taip, kažkada buvo toks mūsų ir Papės gamtininkų projektas. Papėje yra 150 ha stumbrų aptvaras, o ir laisvėje gyvenančių stumbrų daugiau negu pas mus. Mūsų aptvaras nedidelis – 50 ha, tad jame šiuo metu tik 17 stumbrų. Šiam bendram laisvųjų stumbrų veisimo Latvijoje ir Lietuvoje projektui buvo pritarusi Europos stambiųjų žolėdžių asociacija, jai tarpininkaujant, pažadėta skirti tam projektui įgyvendinti europinių pinigų.

Mūsų Aplinkos ministerija kurį laiką projektui lyg ir pritarė, tačiau vėliau iniciatyvos nebepalaikė ir visi abiem šalims numatyti pinigai – 9 milijonai eurų – atiteko Latvijos stumbrų augintojams.“

R. Barauskas: „Laisvėje gyvenančius stumbrus būtų galima demonstruoti gamtos mylėtojams. Visame pasaulyje tokia paslauga sparčiai populiarėja. Vedami gyvūnų žinovų, žmonės sėlina prie gyvūnų ir stebi juos iš toli, fotografuoja. Manau, norinčių netrūktų ir pas mus, atvažiuotų ir iš kitų kraštų.“

R. Papšys: „Tas tiesa. Neretai sulaukiu prašymų parodyti stumbrus laisvėje. Žmonės pavargę nuo miestų, nuo civilizacijos ir nori žvėrį pamatyti ne televizoriuje, ne internete ir net ne aptvare, o laisvą. Pasekti, prisėlinti ir pamatyti laisvą stumbrą daug įdomiau, negu regėti jį aptvare.

Tačiau pagrindinė problema štai kokia: stumbras yra jau retas žvėris, įrašytas į Raudonąją knygą, tad pagal europinius įstatymus, norint jų auginti laisvėje daug, tektų tose vietose, kur jie įsikurtų, skelbti saugomas teritorijas. Stumbrai klajoja plačiai, tad prisieitų kone visą Lietuvą paskelbti saugoma teritorija. Vargu ar tai įmanoma.

Problemų kiltų ir dėl jų daromos žalos miškams bei pasėliams. Tiesa, miškams stumbrai pakenkia nedaug – pagrindinis jų pašaras yra žolinė augalija. Medžių žievė, šakelės sudaro tik apie dešimta­dalį raciono. Daugiau žalos padaroma ūkininkų pasėliams. Ypač padaugėja skundų dėl stumbrų rudenį, kai žolės jau mažai, daržai nukasti, belikę tik cukriniai runkeliai. Juos ir užgula žvėrys.

Tiesa, tyrimai parodė, kad stumbrų padaryti nuostoliai yra tik trečdalis visų žvėrių padarytų nuostolių. Bet stumbrai maitinasi dieną, o šernai, elniai – tik naktį. Tad ūkininkai dažniausiai temato stumbrus... Jie nežino ir to, kad stumbras niekada runkelio neišspiria iš žemės, kaip tai daro elnias. Stumbras tik runkelio viršūnę pagraužia. Tačiau stumbras – Raudonosios knygos gyvūnas, jo padarytus nuostolius atlygina valstybė, todėl tiek ūkininkai, tiek medžiotojai suinteresuoti stumbrams tų nuostolių prirašyti kuo daugiau.

Žinoma, išplėtus monitoringą, pavyzdžiui, pritaisius prie gyvūnų radijo siųstuvėlius, galima būtų žinoti, kurioje vietoje jie yra ir perspėti ūkininkus. Kita vertus, stumbras – natūralios gamtos indikatorius. Jei toks kilmingas žvėris ganosi, vadinasi, ta vieta itin švari, ekologiška.

Pernai su profesoriumi Linu Balčiausku apklausėme ūkininkus, ką jie mano apie laisvuosius stumbrus ir jų daromą žalą. Paaiškėjo, jog jie mažai žino apie šių žvėrių gyvenimą, elgesį, todėl ir bijo. Reikia daugiau informacijos.

Tikriausiai dėl to sklinda ir gandų apie neva didelį laisvųjų stumbrų pavojų. Antai girdėjau apie atsitikimą, kai stumbras neleido eiti medžiotojui į medžioklės bokštelį. Vos tik medžiotojas bando eiti jo link – stumbras pastoja kelią. Ir taip keletą kartų, kol medžiotojas apėjo iš kitos pusės ir vis dėlto pasiekė bokštelį. Įlipęs pamatė – ogi ten, kur jis bandė eiti, stumbrės jauniklis. Jį patelė ir saugojo...

Pajutę pavojų, stumbrai išsidėsto gynybai tarsi fronto linijoje. Tai daugeliui žmonių irgi daro įspūdį. Nepaisoma, kad stumbrai netrukus greitai apsisuka ir pasitraukia...

Dalį laisvųjų stumbrų kasmet išnaikina brakonieriai. Bet tokių žmonių buvo, yra ir bus. Kai kuriems nušauti stumbrą net atrodo garbinga. Kai keletas stumbrų nuklydo į vieno mūsų šalies rajono miškus, juos sumedžiojo to rajono aplinkos apsaugos agentūros viršininko sūnus su draugais...“

R. Barauskas: „Nemažai lėšų skiriama lūšims, kurtiniams saugoti ir veisti. Lūšių gausinimo programai, berods, skirta 5 milijonai litų. Tai kodėl nepasirūpinti daugiau ir stumbrais? Ar tai būtų didžiuliai pinigai? Beje, lūšis ir kurtinys – taip pat Lietuvoje nemedžiojami gyvūnai, įrašyti į Raudonąją knygą.“

R. Papšys: „Kolegos baltarusiai pasakojo, kaip toji problema buvo išspręsta Baltarusijoje: žiniasklaida paskelbė keletą rašinių apie tai, jog stumbrams auginti stinga lėšų ir jie greitai išnyks. Baltarusijos prezidento kantrybė trūko ir jis nurodė išspręsti tą problemą. Dabar, sakė baltarusiai, lėšų stumbrams auginti pakanka... Apie 1 000 laisvųjų stumbrų gyvena tiek Baltarusijoje, tiek Lenkijoje. Yra iš ko mums mokytis. Lenkijoje stumbras tapo jau kone nacionaliniu gyvūnu, lenkai jį labai gerbia.

Tačiau nesakyčiau, jog mes labai atsilikę. 2000 metais surengėme Šiauliuose stumbrų mylėtojų suvažiavimą „Stumbras vakar, šiandien ir rytoj“ – bene pirmąjį tokį Europoje. Į jį atvyko nemažai žmonių. Parodžiau jiems stumbrus laisvėje – buvo sužavėti. Stebėjosi ir tuo, jog gerai žinome jų auginimo, veisimo ypatumus, esame nemažai pasiekę.“

Kraštovaizdis jau kitas

O ką apie galimybes gausinti laisvųjų stumbrų skaičių Lietuvoje mano kiti specialistai – gamtininkai, miškininkai, gamtosaugininkai? Pasiteiravome keleto jų nuomonės. Gaila, savo nuomone nenorėjo pasidalyti stumbrų gyvenimą nemažai tyręs zoologas, Šiaulių universiteto profesorius Linas Balčiauskas. Tad pakalbinome jo kolegą teriologą Kazimierą Baranauską, kuris kažkada talkino A. Mačioniui įkurdinti Lietuvoje stumbrus.

Kazimieras Baranauskas, Vilniaus pedagoginio universiteto docentas, gamtos mokslų daktaras: „Žinoma, įdomu būtų turėti daugiau šių žvėrių laisvėje. Bet bijau, kad be aptvarų daug stumbrų neišgyventų... Nes šiems žvėrims reikia daug miškų.

Priešingu atveju stumbrai eina ganytis į privačias valdas. Šis stambus žvėris ne visada paiso žmonių. Buvo atsitikimų – grybštelėjo ragu tiems, kurie norėjo nuvyti pagaliu... Ir su kitais žvėrimis jis nesiskaito, juk galingesnio už jį Europoje nėra. Kai senovėje jie būdavo medžiojami, neretai pakeldavo medžiotoją ragais.“

Laimutis Budrys, zoologas, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius: „Mano nuomone, dabartinis mūsų biotopas netinka auginti daugiau laisvųjų stumbrų, negu jų yra dabar. Įrodymas – laisvųjų stumbrų skaičius mūsų miškuose jau seniai nedidėja ir nemažėja.

Lietuvai stojant į Europos Sąjungą mes išsiderėjome, kad būtų pripažinta – stumbras nebėra aborigeninė Lietuvos rūšis ir jam gyventi Lietuvoje sąlygos jau nebetinkamos. Jei būtų nutarta priešingai – kad stumbras yra aborigeninė mūsų rūšis – tektų šią rūšį atkurti.

Tai reiškia, kad mes derlingiausias savo žemes Panevėžio, Kėdainių ir kituose rajonuose privalėtume apsodinti miškais, nes stumbrams reikia didelių miškų masyvų. Turėtume įsteigti saugomas gamtos teritorijas. Tai mūsų mokesčių mokėtojams kainuotų nemažai. Žinant mūsų ekonominę situaciją ir dabartinę krizę, apie tai neverta nė galvoti – niekas tokių pasiūlymų net nesuprastų.

Panašių problemų dėl stumbrų turi ir latviai. Sykį juokaudamas Latvijos gamtos apsaugos departamento direktoriui pasiūliau: „Norit – padovanosime jums porelę stumbrų?“ Jis atsakė: „Ačiū, gal patys juos turėkitės.“

Gal kada nors ateityje, kai būsime turtingesni, ir bus galima pagalvoti apie didesnį laisvųjų stumbrų skaičių Lietuvoje, tačiau dabar atkurti tokią jų bandą, kokia buvo prieš kelis šimtus metų, – utopija. Tektų išpirkti privačias žemes, kad būtų galima apsodinti jas mišku, mokėti iš valstybės iždo didžiules kompensacijas ir t. t. Nepamirškime, jog Lietuva – kol kas žemdirbių kraštas.

Lūšis, kurtinius gausinti kur kas paprasčiau ir pigiau, tad tai ir darykime. O stumbrų dabar pakanka aptvare, kad žmonės galėtų juos pamatyti, dalis gyvena laisvėje – ir kol kas pakanka.“

Benjaminas Sakalauskas, miškininkas, generalinis miškų urėdas: „Nežinau analogiško kaip Lietuva agrarinio krašto, kuriame būtų daug laisvųjų stumbrų. Belovežo girioje jų gyvena nemažai, betgi tai didžiulė giria. O mūsų agropramoniniame krašte, kur vyrauja maži miškai ir laukai, laisvieji stumbrai nebetinka. Tektų veisti daug daugiau girių negu dabar. Tačiau juk 60 procentų miškingumo šiais laikais nepasieksi, pušynuose visa Lietuva negyvens?

Tas tiesa, kad miškams stumbrai daug žalos nedaro. Bet žemės ūkiui nuostolių padaro daug. Aš gyvenu Lietuvoje, todėl šių žvėrių gausinimui nepritariu. Kai Lietuvos miškingumas buvo 60 procentų, stumbrų kaimenės tiko, o kai dabar miškų beliko šiek tiek daugiau kaip 30 procentų – tokio projekto forsavimas būtų kančia ir žvėrims, ir žmonėms, ir pinigų švaistymas. Blaškosi dabar po miškus kelios dešimtys iš voljero pabėgusių stumbrų, bandyta juos suginti į aptvarus, bet nepavyko, tai tegul gyvena, o daugiau investuoti į juos neverta.“

Kęstutis Pėtelis, Lietuvos žemės ūkio universiteto docentas, gamtos mokslų daktaras: „Pirma reikėtų paskaičiuoti, kiek valstybei kainuoja stumbrų daroma žala jau dabar ir padauginti iš numatomų priveisti šių žvėrių skaičiaus. Ši žala jau dabar didelė, nors stumbrų nedaugėja. O nedaugėja todėl, kad juos naikina įsiutę dėl jų daromų nuostolių žmonės. Nušauna ir net mėsos neima – tai rodo, kad iš piktumo šauna, o ne dėl maisto stygiaus.

Turime suvokti: kad ir kaip būtų liūdna, Lietuvos kraštovaizdis jau nebe tas kaip tais laikais, kai čia gyveno daug stumbrų. Ne tik Lietuva – daug šalių atsisakė šių žvėrių. Aš net manau, kad ir tuos stumbrus, kurie dabar gyvena laisvi mūsų miškuose, reikėtų uždaryti į aptvarus – ir jiems geriau būtų, ir ūkininkams nuostolių nedarytų. Nes dabar nebe tarybiniai laikai, kai daugelis žemių buvo valdiškos.

Lietuvai daugiau galimybių garsėti ne kaip stumbrų, o kaip meškų šaliai. Įsitikinęs, jog jos vėl gyvens mūsų krašte, norim mes to ar nenorim. Lokiai gyvena visoje Estijoje, taip pat kai kur Latvijoje, Baltarusijoje, ateina ir į mūsiškę Biržų girią, tad netrukus įsikurs ir kitur mūsų krašte. Meškos žmonių nelabai bijo ir gali gyventi panašiai kaip šernai, stirnos. Tai perspektyvesni gyvūnai negu stumbrai. Pripranta prie kaimų, žmonių. Rusijoje mačiau – viename šiukšlyno gale rausiasi meškos, kitame bomžai... O stumbras gražus tik tiems, kurie šiuo žvėrimi gėrisi iš tolo.“

Eugenijus Tijušas, zoologas, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas: „Jeigu ši fantazija būtų įgyvendinta – Lietuva gal ir nebankrutuotų, bet problemų turėtų kaip šieno. Juk stumbrams apsaugoti laisvėje turėtų būti steigiamos milžiniškos apsaugos zonos, kur būtų ribojama medžioklė.

Tai reiškia, kad tų gyvūnų, kurie daro žalą žemės ūkiui – šernų ir t. t. – skaičiaus niekas nereguliuotų. Įsivaizduokite Panevėžio, Kėdainių ir kitus rajonus be šernų medžioklių. Gal ūkininkų streikų Lietuva pasiilgo? Aplinkos ministerija jau dabar suka galvas, ką daryti su šiuo metu laisvėje gyvenančiais stumbrais ir kaip atlyginti jų žalą ūkininkams, o jei tų žvėrių dar padaugėtų...

Lenkijoje, Baltarusijoje girios daug didesnės, tad ir stumbrų populiacijos gyvybingos, o mūsų krašte tai nebeįmanoma.“

Prieš keletą tūkstančių metų didžiulėse Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) giriose šių žvėrių buvo gausu, vėliau jie buvo išmedžioti, nors Lietuvos Statutas numatė už stumbro užmušimą svetimoje valdoje net 1 200 grašių baudą, tai prilygo 30 karvių vertei.

Kaip rašoma knygoje „Lietuvos fauna. Žinduoliai“, kiek daugiau jų liko LDK priklausiusioje Belovežo girioje, kur medžioti juos be karaliaus žinios buvo griežtai draudžiama. Tačiau patys Lietuvos ir Lenkijos valdovai, ypač karalius Augustas III, rengdavo Belovežo girioje dideles stumbrų medžiokles. Antai tik per vieną 1752 m. medžioklę buvo sumedžioti 42 stumbrai, iš jų 20 paklojo karalienė.

1914 m. Belovežo girioje buvo dar daugiau kaip 700 stumbrų, o po kelerių metų buvo nušautas paskutinis stumbras. Kitose tuometės Lietuvos giriose jų neliko dar anksčiau.

Stumbrai sparčiai nyko ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, todėl jau seniai įrašyti į Tarptautinę raudonąją knygą. 1923 m. Paryžiuje buvo sušauktas I tarptautinis gamtos apsaugos kongresas. Jo iniciatyva įsteigta Tarptautinė stumbro išsaugojimo draugija pradėjo surašinėti visus dar išlikusius Europos zoologijos soduose ir miškuose stumbrus. Paaiškėjo, kad 1927 m. visoje Europoje buvo tik 48 stumbrai...

Bene anksčiausiai atgaivinti stumbrų populiaciją imtasi Lenkijoje, kur praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje buvo likę tik keletas stumbrų. Juos 1929 m. pradėta veisti Lenkijai priklausančioje Belovežo girios dalyje, kur buvo tam įsteigtas rezervatas. Tačiau Antrojo pasaulinio karo metu stumbrų kaimenė vėl buvo gerokai išretinta – liko keliolika stumbrų.

Po karo stumbrus pradėta veisti ir baltarusiškoje Belovežo girios dalyje, o pamaskvyje buvo įsteigtas Centrinis stumbrynas. Jo aptvaruose atsivesti ir paaugę stumbrai buvo išleidžiami į laisvę.

Nusprendus šiuos žvėris reintrodukuoti ir Lietuvoje, 1969 m. keletas stumbrų iš minėtojo pamaskvio stumbryno buvo atgabenta į aptvarą Panevėžio rajono Pašilių miške, tuomečio Naujamiesčio valstybinio medžioklės ūkio plotuose. Šį darbą prižiūrėjo zoologas, Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto dėstytojas Augustinas Mačionis. Po poros metų buvo atsivesti pirmieji 3 jaunikliai, vėliau jų daugėjo.

1973 m. pirmieji 5 stumbrai buvo išleisti laisvėn į Pašilių mišką. Taip pradėjo formuotis laisvųjų stumbrų banda. Šiuo metu Lietuvoje laisvėje klajoja maždaug 60 šių žvėrių. Kai kurie jų pražūva – patenka po automobilių ratais plentuose, nuskęsta pelkėse, nugalabijami brakonierių.

Laisvieji stumbrai neretai užklysta ir į ūkininkų pasėlius, daržus bei padaro nuostolių. Nors ūkininkai už tai gauna valstybės kompensacijas, įtariama, jog vienas kitas, pamatęs atklystant stumbrus, išsitraukia šautuvą...

1974 m. laisvųjų stumbrų bandą bandyta sukurti ir Širvintų rajono Šešuolių miške. Ten buvo išleisti 7 stumbrai – 2 patinai ir 5 patelės. Tačiau po kelerių metų iš šios bandos beliko 3 stumbrės, kurios, buvo gainiojamos žmonių iš daržų, klajojo iš vienos vietos į kitą.

Po kelerių metų nutarta Pašilių stumbryno aptvarą rekonstruoti, nes žvėrys nuėdė žolinę augaliją, nugraužė medžių žievę ir šie pradėjo džiūti. Be to, dalis kaimenės susirgo helmintoze ir nugaišo. Tad 1981 m. pavasarį pradėjus stumbryno pertvarkymo darbus, visi 14 jo aptvare gyvenančių stumbrų buvo išleisti į Pašilių mišką. Stumbrynas buvo rekonstruojamas kelerius metus. 1985 m. vasarį visa laisvėje gyvenanti banda buvo uždaryta į naująjį aptvarą.

Per 40 Pašilių stumbryno egzistavimo metų čia buvo atsivesta apie 130, laisvėje – perpus mažiau stumbrų jauniklių. Laisvėje žvėrys gal ir laimingesni, bet gyventi jiems ten sunkiau. Beje, aptvare atsivestiems lietuviškiems stumbriukams suteikiami vardai prasideda raidėmis Gi, nes šis aptvaras stūkso netoli Girelės viensėdžio. Vardus galvoja Panevėžio rajono jaunieji gamtininkai, kurie dažnai lanko stumbrus.

Dabar Pašilių stumbryno aptvare auga 17 stumbrų, laisvėje klajoja maždaug triskart daugiau. Kai kurie nuklydę nearti – Anykščių, Radviliškio rajonų miškuose ir dar toliau. Laisvėje gyvenančius stumbrus pamatyti nelengva – šių žvėrių klausa ir uoslė puiki, tad žmogų jie išgirsta ir užuodžia dar iš tolo. Tačiau aptvare jie kaip ant delno, gali gėrėtis kiek nori. Ypač kai stumbrininkas Rytas Papšys į lovius įberia runkelių ir kitokių šių žvėrių skanėstų: tuomet stumbrai atžingsniuoja pasistiprinti. Aišku, šių galiūnių nepaglostysi – jie baikštūs, o kartais ir agresyvūs, ypač aptvare ir kai atsiveda jauniklių.

Kad lankytojai galėtų matyti egzotiškus gyvūnus iš arti ir būtų saugūs, stumbryno šeimininkė Panevėžio miškų urėdija virš tvoros surentė apžvalgos aikštelę. Aplink aptvarą įrengtos poilsio pavėsinės, pasivaikščiojimo takai, netoliese – laužavietė su poilsio baldais.

Prižiūrėti šias retenybes kasmet kainuoja apie 40 tūkst. litų, tačiau Panevėžio miškų urėdas Daugirdas Lukoševičius sako, jog ne viskas pinigais matuojama.

Vyriausiai stumbrei Givai jau netrukus bus 20 metų. Kaimenės lyderė – Gipė. „Stumbrų kaimenėje – matriarchatas“, – juokauja stumbrininkas R. Papšys, prižiūrintis šiuos žvėris jau daugiau kaip 20 metų. Nors stumbrai ir įpratę jį matyti, tačiau be labai didelio reikalo Rytas anapus aptvaro tvoros nelenda, nes gerai žino, kokie pavojingi žvėrys yra stumbrai, kai įniršta.

„Kartą reikėjo įeiti patvarkyti pašarus. Pasiėmiau šakę, einu ją atstatęs – nesitraukia. Pakratysiu, manau, šakę – bėgsit į šalį. Tikrai – patinas šoko šalin, o patelė pasileido tiesiai į mane, mat netoliese buvo jos jauniklis... Nepajutau, kaip persiritau per dviejų metrų aukščio tvorą“, – pasakojo R. Papšys. Anot jo, nors stumbras atrodo nerangus, tačiau iš tikrųjų jis greitas.

Nusenusius ar sergančius stumbrus Aplinkos ministerija leidžia sumedžioti komercinių medžioklių mėgėjams, kurie už tai sumoka nemažus pinigus. Beje, dauguma užsieniečių sutinka medžioti tik tuos stumbrus, kurie, atsiskyrę nuo pagrindinės bandos aptvare, gyvena netoliese miške.

Išimtis buvo tik 1995 m.: tada du to meto politikai, Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas ir mūsų šalyje viešėjęs Lenkijos premjeras Juzefas Oleksis, aptvare nušovė du stumbrus patinus. Pasak R. Papšio, tie stumbrai buvo per rują seniausio ir stipriausio patino Gimo nuvaryti nuo patelių, todėl Raudonosios knygos komisija leido juos sumedžioti.

Stumbras – ne tik didžiausias, bet ir brangiausias Lietuvos gyvūnas. Prieš pusantrų metų Kėdainių rajone vykusioje medžioklėje per apsirikimą stumbro patelę nušovęs Norvegijos pilietis buvo nubaustas kone 7 tūkst. litų bauda.

R. Papšys taip pat yra medžiotojas, tačiau tvirtina, jog į stumbrą šauti negalėtų – labai su jais susigyvenęs. Apie šiuos girių karalius jis galėtų kalbėti valandų valandas. Pasak stumbrininko, laisvėje gyvenantys stumbrai laimingesni. Tai matyti iš jų elgesio ir net iš to, kad jauniklių atsiveda laiku, nevėluoja, kaip uždarytieji aptvare.

Šiemet į Pašilių stumbryną buvo atvežti 2 stumbrai iš Lenkijos – penkerių metų patinas ir pora metų jaunesnė patelė. Tiek pat lietuviškų girių karalių iškeliavo į Lenkiją. Specialistai tvirtina, jog toks atnaujinimas žvėrių bandoms būtinas, antraip populiacija silpnėja.

Romualdo Barausko ir
Kęstučio Čepėno nuotraukos
„Žurnalas apie gamtą“ 2010 m. Nr. 4 (40)