Gamtos įstatymas: žmogus turės susimokėti už senkančius išteklius

Kasyba, energetika, maisto ir drabužių pramonė – šie sektoriai su gamtos ištekliais yra sujungti bambagysle. Pavyzdžiui, dauguma verslo šakų patirtų krachą, jeigu gėlo vandens ištekliai pasaulyje taptų labai riboti.

Žmonės supranta, kad kerta šaką ant kurios sėdi, tačiau procesas nesustoja. Kiekvienais metais vis daugiau žmonių susiduria su tiesioginėmis to pasekmėmis – jie netenka darbo ir negali išlaikyti šeimos, o tai atsiliepia kiekvienam verslo sektoriui.

Žvejybos kvotos

Nedaug yra pramonės šakų, nukentėjusių nuo žmogaus rankų labiau nei žvejyba. Žuvų ištekliai visame pasaulyje nuo komercinės žvejybos pradžios sumažėjo daugiau nei 90 proc. Dėl to iškilo pavojus, kad šis maisto šaltinis visiškai išnyks. Be to, milijonai žvejų jau neteko arba netenka pragyvenimo šaltinio.

Vieni žvejai nebeturi, ką gaudyti, nes jų teritoriniuose vandenyse tiesiog nebeliko žuvies, o kitus riboja griežtos kvotos. Jos įvestos tam, kad apsaugotų dar likusius žuvų išteklius, tačiau griežtos priemonės smeigė tiesiai į žvejybos pramonės širdį.

Škotas Johnas Kirkwoodas visą gyvenimą vertėsi žvejyba. Jis 1974 metais metė mokslus mokykloje ir išplaukė į jūrą. 1986 metais vyras nusipirko laivą už 460 tūkst. svarų sterlingų. „Tai buvo didysis mano gyvenimo sandoris. Nuo to laiko į jūrą visada plaukiu kaip kapitonas. Mes su įgula visada žvejodavome menkes ir gyvenome gerai, kol nebuvo jokių apribojimų ir kvotų“, – prisiminė J. Kirkwoodas.

Tačiau praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio viduryje Europos Sąjunga įvedė kvotas, saugodama sparčiai senkančius išteklius. „Apribojimai kiekvienais metais darėsi vis griežtesni. Mūsų įgula dirbo geriau nei daugumos kitų laivų, todėl mes išsilaikėme, tačiau labai daug laivų pasitraukė iš verslo. Sunkiausi metai buvo 2001 ir 2003. Tada žvejybą metė pusė prie Škotijos krantų žvejojusių laivų“, – teigė J.Kirkwoodas.

Žvejys tikina, kad šiaurinė D.Britanijos pakrantė yra viena labiausiai nuo griežtų apribojimų kenčiančių teritorijų pasaulyje. „Anksčiau šioje vietoje menkes žvejojo 20 didelių laivų, o dabar mes likome vieni. Kai mes pasitrauksime, didelių laivų čia nebeliks. Mūsų įgulos pajamos nesikeičia nuo 1998 metų, todėl nusprendėme, kad artėja laikas viską baigti. Aš į pensiją išeinu dvejais metais anksčiau nei planavau. Man dabar 53“, – pasakojo škotas.

Klysta tie, kurie mano, kad vien neribojama komercinė žvejyba lėmė tokią situaciją. Daugiausia žalos padarė vandens užterštumas. Pavyzdžiui, Malaizijoje viena užteršta upė be darbo paliko visus vietinius žvejus. Tai ne vienetai žmonių, o tūkstančiai.

Žlugdo turizmą ir kalnuose, ir Maldyvuose

Kitas sektorius, kurį smukdo žala natūraliai gamtai, yra turizmas. Pavyzdžiui, liūtai Afrikoje dėl žmogaus veiklos turėjo palikti 80 proc. anksčiau gyventų teritorijų. Pamatyti juos natūralioje aplinkoje – vis sunkiau.

Nuolat kylanti temperatūra nuolat mažina sniego kiekį kalnuose, todėl žiemos sporto centrai ir slidinėjimo kurortai arba jau užsidarinėja ir keliasi į kitas vietas, arba netrukus bus priversti tą daryti.

Šiltėjantis jūros vanduo ir kylantis vandens lygis smarkiai paveikė šiltųjų kraštų pakrančių regionus ir nedidelius salynus, tokius kaip Maldyvai. Skaudžiai nukentėjo ir verslas, susijęs su koralų rifais. Pastarųjų per penkis dešimtmečius visame pasaulyje sumažėjo 20 proc.

Ne ką geresnė situacija ir naudingomis iškasenomis - jų išgavimas tampa vis sudėtingesnis, tačiau paklausa auga milžiniškais tempais.