Klimatologai pasiūlė netikėtą būdą kovoti su atšilimu. Orą virš atogrąžų išdžiovins ledu

Koncepcija grindžiama Žemės atmosferos sudėties keitimu, t. y. vandens garų koncentracijos mažinimu tam tikrame aukštyje.

Mokslininkai planuoja tai padaryti „išpumpuodami“ šiuos atmosferos sluoksnius vandeniu, tiksliau – vandens ledu.

Pripažįstama, kad vandens garai yra veiksmingiausios šiltnamio efektą sukeliančios dujos, Žemės atmosferoje sulaikančios šilumą (infraraudonuosius spindulius).

Šiuo požiūriu jos žymiai labiau prisideda prie šiltnamio efekto nei anglies dioksidas, metanas, ozonas ir kitos dujos kartu sudėjus.

Todėl kova su pagrindiniu prognozuojamo visuotinio atšilimo sąjungininku, viena vertus, yra logiška ir pateisinama, tačiau, kita vertus, labai sudėtinga ir pavojinga.

Ypač atsižvelgiant į tai, koks svarbus vanduo, įskaitant vandens garus atmosferoje, yra visai gyvybei Žemėje.

Vis dėlto Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracija ir NASA mokslininkai nusprendė pristatyti naują klimato intervencijos strategiją, kuria siekiama sumažinti vandens garų koncentraciją stratosferoje.

Tokios intervencijos taikinys – tropopauzė (atmosferos sluoksnis 16-18 kilometrų aukštyje) – pasirinktas neatsitiktinai.

Iš tiesų per šį sluoksnį į stratosferą patenka didžioji dalis vandens garų. Po to vandens garų prisotintas oras ketverius metus gali cirkuliuoti, o paskui grįžti į troposferą ir iškristi kritulių pavidalu.

Savo naujame darbe Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininkai pasiūlė naudoti ledą, o tiksliau – pasitelkti specializuotus orlaivius, kurie išmestų mažas (nuo dešimties iki šimto nanometrų) vandens ledo daleles tropopauzės srityje, maždaug 17 kilometrų aukštyje.

Šios dalelės veiktų kaip ledo nukleatoriai ir kondensuotų vandens garus, neleisdami jiems pakilti dar aukščiau į stratosferą.

Išsami informacija apie šią koncepciją pateikiama žurnalo „Science Advances“ paskelbtame straipsnyje.

Tyrėjai apskaičiavo, kad užtektų dviejų tonų ledo per savaitę, kad poveikis būtų pastebimas.

Tačiau straipsnio autoriai pažymi, kad šia „sąmoningo stratosferos sausinimo“ strategija nesiekiama išspręsti prognozuojamo visuotinio atšilimo problemos.

Greičiau ji gali ribotai prisidėti prie kovos kartu su priemonėmis, skirtomis anglies dioksido ir metano gamybai mažinti ir absorbcijai didinti, veikdama su šiomis priemonėmis skirtingu laiku.

Pastebima, kad tikslinis žemės atmosferos modifikavimas siekiant spręsti klimato kaitos problemą gali sukelti naujų problemų ir negrįžtamų pasekmių.

Pavyzdžiui, dėl „stratosferos dehidratacijos“ susidarys papildomi debesys, pasikeis pasaulinė oro masių cirkuliacija ir galbūt atsiras kitų nenumatytų pasekmių.