Mano aptikę didžiausio per pastaruosius 50 000 metų į Žemę nukritusio meteorito pėdsaką

Meteoritas galėjo sukelti ugnies kamuolį, didžiulę smūgio bangą ir gaisrus, kurie galėjo išplisti teritorijoje, kurioje prieš tūkstančius metų gyveno Indo slėnio civilizacijos žmonės.

„Tai tikrai prilygtų branduolinei bombai, tačiau be radioaktyviųjų kritulių“, – sako Gordonas Osinskis iš Vakarų universiteto Kanadoje.

Apie 1,8 km pločio kraterį, vadinamą Lunos struktūra, Gudžarato valstijos vietiniai gyventojai žinojo jau kurį laiką. Mokslininkai jį tyrinėjo ir anksčiau – įtardami, kad jis atsirado nuo smūgio – tačiau tie tyrimai nebuvo sėkmingi. Todėl K. S. Sajinkumaras iš Keralos universiteto Indijoje su kolegomis vėl nuvyko atlikti išsamesnių tyrimų.

Geocheminė analizė parodė, kad dirvožemyje yra daug iridžio – o tai leidžia manyti, kad smūgį greičiausiai sukėlė geležinis meteoritas. Komanda taip pat nustatė kitų meteoritams būdingų medžiagų, įskaitant viustitą, iršteinitą, hercinitą ir ulvošpinelį.

Tyrime nedalyvavęs Auburno universiteto (JAV) atstovas Davidas Kingas sako, kad nors geocheminė analizė, atrodo, sutampa, komanda vis dar galutinai neįrodė, kad tai yra krateris. Kad tai būtų galima padaryti, jiems reikėtų rasti uolienų, išsilydžiusių dėl smūgio energijos, sako jis.

„Nėra taip, kad įtarinėčiau, jog tai ne krateris – bet būtų gerai turėti standartinę įrodymų eilę, su smūginėmis medžiagomis“, – sako D. Kingas.

Tačiau tokių medžiagų sunku rasti – o vietovė, kurioje jos būtų Lunos struktūroje, paprastai yra po vandeniu. K. S. Sajinkumaras su kolegomis galėjo iškasti tranšėją tik per labai trumpą sausąjį sezoną, tačiau jis sako, kad ateityje planuoja ieškoti smūginių medžiagų, o šį tyrimą vadina „ledkalnio viršūne“.

G. Osinskis sako, kad nepaisant to, jog smūginių medžiagų nerasta, dėl kitų įrodymų jis yra įsitikinęs, kad Lunos struktūra yra smūginis krateris.

„Autoriai su turimais mėginiais atliko puikų darbą“, – sako jis.

Po numanomu smūginių nuolaužų sluoksniu esančios organinės medžiagos datavimas radioaktyviąja anglimi parodė, kad augalinės medžiagos amžius yra apie 6900 metų. Tačiau tęstiniame dar nepaskelbtame darbe K. S. Sajinkumaras ir jo kolegos atliko optiškai stimuliuojamos liuminescencijos tyrimus dirvožemio sluoksnyje, kurie atskleidė, kada mineralai paskutinį kartą matė Saulės šviesą.

Šiais tyrimais, kurie buvo atlikti ne su organinėmis medžiagomis, esančiomis po nuolaužų sluoksniu, o su paties meteorito gabalėliais, buvo patikslinta data – maždaug ]4050 metų, sako K. S. Sajinkumaras. Tai reiškia, kad smūgis įvyko maždaug tuo laikotarpiu, kai Indo slėnyje baigėsi Harapanų civilizacijos brandos etapas.

Pasak K. S. Sajinkumaro, smūgis turėjo sukelti smūginę bangą, kuri būtų pasiekusi maždaug 5 kilometrų atstumą, o išmestos medžiagos galėjo sukelti miškų gaisrus, paveikusius daug didesnę teritoriją. G. Osinskis teigia, kad meteorito išmesti pelenai ir dalelės kai kuriose dabartinės Indijos dalyse kelioms dienoms būtų užtemdę Saulę.

„Artimiausioje aplinkoje būtų susidaręs ugnies kamuolys, o paskui būtų viskas nušluota, daug kilometrų“, – sako jis.

Krateris yra vos už 100 km nuo Dholaviros archeologinės radimvietės, kurioje šiuo laikotarpiu buvo Harapanų miestas. „Jei toje vietovėje gyveno žmonės, jie būtų patyrę rimtų nuostolių“, – sako D. Kingas.

K. S. Sajinkumaras sako, kad tai galėjo būti vienintelis tokio dydžio smūgis, kurį kada nors patyrė pakankamai išsivysčiusi civilizacija.

Tyrimas skelbiamas žurnale „Planetary and Space Science“.

Parengta pagal „New Scientist“.