„Visiems tokia situacija apsimokėtų.“ Ūkininkai siekia, kad grūdų derlius liktų Lietuvoje

Šiuo metu visi šalies ūkininkai pradeda sukti galvas, kaip geriausia realizuoti grūdų derlių, kuris jau už 2-3 mėnesių nuguls į aruodus. Lietuva jau ne vienerius metus yra viena didžiausių grūdų augintojų regione, tačiau didžiąją dalį derliaus ūkininkai vis dar priversti eksportuoti. Žemdirbiai viliasi, kad daugiau derliaus galėtų supirkti atsinaujinančių degalų gamintojai, kurie tradiciškai moka konkurencingą supirkimo kainą.

Kaip ir kasmet, tiek grūdų, kiek bus užauginta, Lietuvai neprireiks, ir didžioji dalis bus eksportuota, sako Aušrys Macijauskas, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos (LGAA) vadovas. Per metus Lietuvoje vidutiniškai užauginamas 7 mln. tonų grūdų ir rapsų derlius, tačiau šalis kasmet eksportuoja apie 5 mln. t grūdų, kuriuos, pasak grūdų augintojų atstovo, ūkininkai mielai parduotų vietos perdirbėjams.

Vis dėlto A. Macijauskas rinkoje sako pastebintis ir teigiamų ženklų. Prie tokių jis priskiria augantį atsinaujinančių degalų gamybos sektorių, kuris tampa vienu pagrindinių grūdų pirkėjų. Atsinaujinančių degalų pramonė kasmet perdirba apie 0,5 mln. t grūdų ir rapsų, o tai yra maždaug trečdalis viso Lietuvoje liekančio derliaus.

„Lietuvoje jau labai seniai turime susiklosčiusią situaciją, kai didžioji dalis mūsų užaugintų grūdų yra eksportuojami. Be abejo, galime didžiuotis, kad sugebame užauginti gerą ir gausų derlių, tačiau visą jį išveždami į užsienį nesukuriame jokios pridėtinės vertės. Palyginti nedidelė dalis grūdų Lietuvoje atitenka maisto pramonei, dalis pašarams gaminti. Pastaruoju metu ūkininkus itin pozityviai nuteikia atsinaujinančių degalų gamybos sektorius, kuris konkurencingomis kainomis superka reikšmingus grūdų, ypač rapsų, kiekius“, – sako A. Macijauskas.

Pašnekovas teigia, kad grūdų auginimas atsinaujinančių degalų gamybai ypač svarbus trimis aspektais: aplinkosaugos, ekonominiu ir geopolitiniu.

Pabrėžia ekologinę naudą

A. Macijauskas sako, kad diskutuojant apie žemės ūko produkcijos apimtis neretai pamirštamas vienas itin svarbus aspektas – aplinkosauga, kurią užtikrinant itin svarbi sėjomaina. Daugiausiai ūkininkai iki šiol augindavo kviečių, kuriuos parduoti lengviausia ir pelningiausia, tačiau auganti grūdų paklausa atsinaujinantiems degalams gaminti pasėlių struktūrą pakoregavo.

„Svarbu pabrėžti, kad atsinaujinančių degalų sektorius skatina sėjomainą, kuri svarbi bioįvairovės užtikrinimui. Ūkininkai, kurie įprastai renkasi auginti javus, ypač kviečius, mat jie yra pelningiausi, dėl galimybės užaugintą produkciją parduoti Lietuvoje vis dažniau renkasi rapsus. Šiuo metu daugiau kaip 40 proc. visų Lietuvoje užaugintų rapsų yra parduodami vietiniam atsinaujinančių degalų sektoriui. Likęs rapsų derlius taip pat galėtų likti Lietuvoje, tačiau iškeliauja į kitas ES šalis, pavyzdžiui, Vokietiją, kur iš jo vėlgi gaminami atsinaujinantys degalai”, – sako A. Macijauskas.

Žvelgiant iš aplinkosaugos perspektyvos, anot A. Macijausko, svarbu ir tai, kad rapsai pasižymi ilgu vegetaciniu periodu, tad ūkininkų laukuose jie žaliuoja praktiškai visus metus, taip sumažindami dirvos eroziją, naudingų dirvos maisto medžiagų išplovimą. Žymiai didesni rapsų laukai per kelerius pastaruosius metu smarkiai palengvino gyvenimą bitininkams.

„Šiandien turbūt daugelis ūkininkų bendrauja su bitininkais ir žino, kokie svarbūs bitininkystei yra rapsai. Bitininkai džiaugiasi dideliais rapsų laukais ir sako, kad būtent rapsų medų parduoda greičiausiai, jis pats paklausiausias. Tad gausesnis rapsų auginimas ne tik padidina sėjomainą, bet ir kuria kur kas didesnę naudą, kurios daugelis neįvertina“, – dėsto A. Macijauskas.

Skaičiuojama, kad rapsų pasėliams Lietuvoje išaugus bitininkai ėmė gaminti maždaug triskart daugiau medaus, jiems atsivėrė eksporto rinkos. Beje, nauda abipusė, mat bitės apdulkindamos rapsus jų derlių taip pat reikšmingai padidina.

Parduoti Lietuvoje apsimoka labiau

A. Macijauskas dėsto, kad užaugintą derlių vietos rinkoje ūkininkams parduoti apsimoka labiau nei juos eksportuojančioms bendrovėms. Taip visų pirma yra dėl to, kad didžiausius kaštus ūkininkams sudaro transportavimas. Tad galutinė ūkininkų už eksportuojamus grūdus gaunama kaina toli gražu nebūna tokia, kokią galima matyti biržos grafikuose.

„Kai grūdai parduodami eksportui, automatiškai reikia atskaičiuoti labai brangius transportavimo kaštus, o vežti dažniausiai reikia toli. Jei mūsų užaugintos žaliavos liktų Lietuvoje, šių kaštų niekam nereiktų patirti ir visiems tokia situacija apsimokėtų“, – mano Aušrys Macijauskas, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos (LGAA) vadovas.

Grūdai – biržinė prekė, kurios kainą formuoja rinka, tad klaidinga yra manyti, kad užsienyje juos parduoti galima brangiau nei Lietuvoje, pabrėžia A. Macijauskas. Šis mitas, pasak jo, atkeliavęs iš senų laikų ir visiškai nebeatitinka realybės.

„Nežinau, kodėl toks mitas vis dar pasigirsta, nes šiandien kainą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje nustato rinkos dėsniai. Vietos perdirbėjai moka tiek, kad ūkininkams neapsimokėtų savo grūdus parduoti eksportuotojams. Tad grūdai tikrai parduodami pelningai ir konkurencinga kaina. Vietiniams perdirbėjams parduoti grūdus yra ir pelningiau, ir paprasčiau“, – užtikrintai kalba žemdirbių atstovas.

Įvairialypė sektoriaus nauda

Iš grūdų pagaminti atsinaujinantys degalai leidžia sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekius, o jos laikomos pagrindine klimato kaitos priežastimi. Skaičiuojama, kad žalieji degalai į aplinką išmeta nuo 65 iki 92 proc. mažiau anglies dvideginio nei degalai iš naftos.

Atsinaujinantys degalai į mineralinius degalus maišomi siekiant mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro.

„Ūkininkai šiandien juk taip pat puikiai supranta, kokia svarbi visam sektoriui yra kuo mažesnė priklausomybė nuo naftos produktų, kaip svarbu Lietuvai pačiai pasigaminti reikiamą energiją. Ūkininkai taip pat yra įpareigoti laikytis klimato kaitos mažinimo tikslų, o atsinaujinantys degalai visomis prasmėmis tam yra tinkamas dalykas“, – pabrėžia A. Macijauskas.

Nemaža dalis šalies vairuotojų į savo automobilių bakus pila Lietuvoje pagamintą biodyzeliną to nė nežinodami. Dyzeline yra 7 proc. rapsų metilo esterio (RME), o benzine – 10 proc. bioetanolio, gaminamo iš maistui netinkamų javų.

Beje, A. Macijauskas taip pat pastebi, kad grūdų perdirbimas Lietuvoje kuria ekonominę naudą vietos gyventojams, mat daugelis perdirbimo gamyklų stovi regione, įdarbina šimtus kaimiškų vietovių gyventojų.

Skaičiuojama, kad atsinaujinančių degalų sektoriaus įmonėse dirba daugiau nei 500 darbuotojų, o papildomas 194 mln. eurų pajamas kasmet gauna kiti su šia pramonės šaka susiję sektoriai – energetikos, transporto, žemės ūkio įmonės.