Paskutiniuosius mamutus Sibire pražudė paslaptingas įvykis

Anksčiau manyta, kad populiacija, 6000 metų buvusi izoliuota nuo likusio pasaulio Vrangelio saloje, esančioje dabartinėje Rusijos šiaurinėje dalyje, pamažu išnyko dėl kraujomaišos.

Tačiau naujasis tyrimas parodė, kad populiacija, kuri iki savo išnykimo prieš 4000 metų išaugo ne daugiau kaip nuo aštuonių iki 300 individų, išnyko ne dėl genetinių priežasčių. Todėl lieka dar didesnė mįslė, kas iš tikrųjų įvyko. Tyrėjai savo išvadas birželio 27 d. paskelbė žurnale „Cell“.

„Dabar galime drąsiai atmesti mintį, kad populiacija buvo tiesiog per maža ir kad jie buvo pasmerkti išnykti dėl genetinių priežasčių, – teigia tyrimo vyresnioji autorė, Stokholmo paleogenetikos centro evoliucinės genetikos specialistė Love Dalén. – Tai reiškia, kad greičiausiai juos išnaikino koks nors atsitiktinis įvykis, o jei to atsitiktinio įvykio nebūtų buvę, šiandien vis dar turėtume mamutų.“

Maždaug prieš 300 000 – 10 000 metų gauruotieji mamutai klajojo po šaltas Europos, Azijos ir Šiaurės Amerikos lygumas. Tirpstant ledui šiuose šiauriniuose regionuose, išnyko arktinė tundra. Dėl to mamutų paplitimo arealas mažėjo – kol galiausiai jie išnyko.

Tačiau kažkuriuo metu nedidelė mamutų grupė perėjo ledą šiaurės vakarinėje Sibiro pakrantėje ir ėmė gyventi Vrangelio saloje – tačiau maždaug prieš 10 000 metų, kai išnyko ledo tiltas, jie buvo atskirti nuo žemyno. Atsiskyrę užšalusioje saloje mamutai išgyveno dar 6000 metų.

Kadangi Vrangelio salos mamutai kilę ne daugiau kaip iš aštuonių individų, mokslininkai anksčiau manė, kad gyvūnų išnykimą galėjo lemti žalingos mutacijos dėl kraujomaišos.

Naujojo tyrimo tyrėjai, naudodami iš kaulų ir ilčių paimtą DNR, išanalizavo 21 mamuto genomą – 14 iš salos ir 7 iš žemyninės populiacijos.

Jie nustatė, kad salos mamutai iš tiesų turėjo kraujomaišos ir mažos genetinės įvairovės požymių, tačiau jų mutacijos buvo tik vidutiniškai kenksmingos, o pavojingiausios iš jų genomo pamažu pasišalino.

„Jei individas turi labai žalingą mutaciją, jis iš esmės yra neperspektyvus, todėl laikui bėgant tos mutacijos palaipsniui išnyko iš populiacijos, – sako pagrindinė tyrimo autorė, Paleogenetikos centro evoliucinės genetikos specialistė Marianne Dehasque. – Tačiau, kita vertus, matome, kad mamutai kaupė silpnai žalingas mutacijas beveik iki pat išnykimo.“

Tyrėjai teigia, kad atmetus kraujomaišos galimybę, tikroji šių mamutų išnykimo priežastis vis dar nežinoma.

„Tai, kas įvyko pabaigoje, vis dar šiek tiek paslaptis – nežinome, kodėl jie išnyko po to, kai 6000 metų nugyveno daugiau ar mažiau gerai – bet manome, kad tai buvo kažkas staigaus, – sako L. Dalén. – Sakyčiau, kad vis dar yra vilties išsiaiškinti, kodėl jie išnyko – bet jokių pažadų“.

Siekdami išsiaiškinti daugiau, mokslininkai ieškos užuominų atkastose mamutų fosilijose iš paskutinių 300 metų, kai populiacija gyveno saloje. Tuo tarpu tyrėjai teigia, kad jų išvados naudingos siekiant suprasti tebesitęsiančią įvairovės krizę – nes niūrus mamutų likimas atsispindi daugelyje dabartinių populiacijų.

„Dabartinėms išsaugojimo programoms svarbu nepamiršti, kad neužtenka vien to, kad populiacija vėl taptų padoraus dydžio, – teigia M. Dehasque. – Taip pat reikia ją aktyviai ir genetiškai stebėti, nes šie genominiai padariniai gali išlikti daugiau nei 6000 metų.“

Parengta pagal „Live Science“.