Paukščiai specialiai skrenda link uraganų. Kodėl jie tai daro? (Video)

Mokslininkai perspėja, kad klimato krizės metu uraganai planetoje gali tapti dar ekstremalesni. Tačiau ši žinia nuliūdino ne visus, nes atrodo, kad viena drąsi jūros paukščių rūšis išmoko panaudoti siaubingą uraganų galią. Paukščiai tiesiogine prasme ieško audrų vandenyne, rašo „New Altas“.

Mokslininkai pastebi, kad toks paukščių elgesys buvo pastebėtas pirmą kartą ir dabar jie domisi, kaip jis paplitęs pasaulyje.

Praėjusių metų spalį mokslininkai stebėjo dryžagalvį pufiną (streaked shearwater, Calonectris leucomelas), kuris per taifūną leidosi į 1130 kilometrų kelionę – jo maršrutas buvo detaliai sekamas naudojant GPS sekiklį.

Anksčiau mokslininkai manė, kad audra paukštį tiesiog užklupo netikėtai ir jis tiesiog negalėjo pabėgti nuo stipraus vėjo, kuris pufiną nusviedė į 4500 metrų aukštį, aukščiau nei įprastai skraido jie paukščiai.

Tačiau naujas Woods Hole okeanografijos instituto (JAV) mokslinininkų tyrimas dabar paneigia šią hipotezę: mokslininkai mano, kad Dezertašo* audrašaukliai* (Desertas petrel, Pterodroma deserta), priešingai, specialiai skrenda link uraganų.

Pirminiai tyrimai parodė, kad jūros paukščiai arba skraido aplink ciklonus, arba ieško prieglobsčio ramioje audros akyje. Tačiau panašu, kad Dezertašo audrašaukliai daro priešingai – stebėjimai rodo, kad trečdalis jų kelias dienas sekė cikloną, įveikdami tūkstančius kilometrų.

Portugalijai priklausančioje Bugio saloje (Dezertašo salyno sala), esančioje netoli Šiaurės Afrikos vakarų, lizdus sukantys audrašaukliai praleidžia dvi savaites jūroje ieškodami maisto.

Tačiau kadangi jie negali panerti taip giliai, jiems paprastai tenka laukti iki išnaktų, kol žuvys, kalmarai ir vėžiagyviai pasirodys arčiau vandens paviršiaus. Ir čia pasirodo uraganai.

Nors audros paprastai laikomos destruktyviomis, ypač pakrančių zonose, jos taip pat gali padėti gyvūnams ieškoti maisto sunaudojant mažiau energijos.

Stiprūs vėjai ir banguota jūra iškelia į paviršių vėsesnį giluminį vandenį, o dėl šio maišymosi didėja chlorofilo kiekis – padidėja fitoplanktono, o kartu ir juo mintančių žuvų, kalmarų ir vėžiagyvių, gausa. Tokiu būdu audrašaukliams lengviau maitintis, nes nebereikia giliai nerti.