Žmonės Amerikoje paplito daug anksčiau nei manyta. „Skerdė didžiulius gliptodontus“

Aptikti kaulai pateikia vis daugiau įrodymų, kad žmonės Amerikoje paplito daug anksčiau, nei manyta anksčiau.

Vėlyvojo pleistoceno epochoje (prieš 129 000–11 700 metų) ledo skydai ir ledynai dengė didžiąją planetos dalį – ypač paskutinio ledynmečio maksimumo laikotarpiu, kai maždaug prieš 26 000–20 000 metų buvo didžiausias ledynmetis. Nors anksčiau archeologai manė, kad pirmieji amerikiečiai atvyko keliaudami sausumos tiltu, jungiančiu Sibirą su Aliaska prieš 13 000 metų, pastarąjį dešimtmetį Šiaurės ir Pietų Amerikoje aptiktos archeologinės radimvietės rodo, kad žmonės į šį regioną atvyko daug anksčiau.

Trečiadienį (liepos 17 d.) žurnale „PLOS One“ paskelbtame naujame tyrime tyrėjai atskleidė, kad rado pjūvių žymių ant iškastinių glitodonto, vadinamo Neosclerocalyptus – milžiniško išnykusio šarvuočio giminaičio – liekanų. Šie kaulai su žymėmis, rasti Argentinos Pampeano regione, gali būti vienas ankstyviausių žmonių sąveikos su Pietų Amerikos megafauna pavyzdžių.

Nepilną gyvūno skeletą, rastą Reconquista upės pakrantėje Buenos Airių pakraštyje, sudaro dubens ir uodegos dalys, taip pat dalis kaulinių plokščių, dengiančių gyvūno kūno viršų. Mokslininkai nustatė dubens kaulo fragmento anglies dvideginio datas – nuo 21 090 iki 20 811 metų – o tai atitinka nuosėdų, kuriose rastas gyvūnas, geologines datas.

Siekdami nustatyti, ar pjūvių žymės buvo padarytos žmogaus, tyrėjai nufotografavo gyvūnų kaulus ir sukūrė jų 3D skenus. Kai kurios žymės turėjo V formos skerspjūvį, kuris, komandos nuomone, labai panašus į skerdimo akmeniniais įrankiais žymes. Iš viso tyrėjai suskaičiavo 32 pjovimo žymes ant gyvūno kaulų. Taikydami įvairius statistinius metodus kiekybiniam žymių klasifikavimui ir palyginimui, jie padarė išvadą, kad šis modelis negalėjo būti atsitiktinis – pjūvius padarė žmonės, naudodami įrankius.

Komanda atmetė kitas galimas žymių atsiradimo priežastis – įskaitant kitus mėsėdžius gyvūnus, kurių dantų žymės paprastai būna U formos, ir natūralų kaulo suirimą po gyvūno mirties – nes buvo nemažai įrodymų, kad gyvūno kūnas buvo užkastas greitai po mirties, kad jo nesuardytų oro sąlygos ar maitėdos.

Pjūvių žymių išsidėstymas skirtingose kūno vietose atskleidžia skerdimo seką, daro išvadą tyrėjai, ir leidžia daryti prielaidą, kad senovės žmonės įsigydavo – ir tikriausiai suvalgydavo – daug mėsos iš milžiniško šarvuočio dubens ir uodegos raumenų.

„Gali būti, kad žmonės rinkosi gliptodontus dėl jų dydžio (apie 300 kg) ir didelių raumenų“, – sako tyrimo bendraautorius, Argentinos La Platos nacionalinio universiteto paleoantropologas Miguelis Delgado.

Šio tyrimo rezultatai ne tik atskleidžia žmonių ir megafaunos sąveiką, bet ir „paankstina žmogaus buvimo ir žmogaus bei megafaunos sąveikos chronologinius rėmus beveik 6000 metų anksčiau, nei užfiksuota kitose Pietų Amerikos pietuose esančiose vietovėse“, – rašo tyrimo autoriai.

Tyrime nedalyvavęs Oregono valstybinio universiteto archeologas Lorenas Davisas teigia, kad autorių pažangus požiūris į šį tyrimą yra pagirtinas, tačiau reikalauja išsamesnių tyrimų – ypač dėl to, kad vietovėje nebuvo rasta jokių žmogaus pagamintų įrankių.

„Norint pagrįsti teiginį apie žmogaus buvimą šioje vietoje prieš 21 000 metų, reikia nustatyti, kiek žmogaus skerdimo veiksmai yra panašūs ir kiek skiriasi nuo natūralių kaulus modifikuojančių procesų“, – sako mokslininkas.

Tyrėjai pažymi, kad „reikia nustatyti tvirtesnį ryšį tarp iškastinių kaulų su pjūvių žymėmis ir archeologinių pėdsakų“, tačiau jie tikisi tai padaryti artimiausiu metu.

„Nors kol kas neradome jokių įrankių, verta paminėti, kad iškasinėjome tik nedidelę šios vietovės dalį, todėl gali būti ir daugiau įrodymų – pavyzdžiui, akmeninių įrankių“, – sako M. Delgado.

Parengta pagal „Live Science“.