Ar šunys gali mąstyti apie praeitį?

Mokslininkai jau seniai tiria šunų protinius gebėjimus ir jų atmintį, kad atsakytų į šį ir daugelį kitų klausimų. Tačiau tai gana sudėtinga užduotis, nes gyvūnai negali pasakyti, apie ką galvoja.

Be to, žmonės dažnai klaidingai interpretuoja savo augintinių elgesį. Nepaisant to, mokslininkams vis dėlto pavyko padaryti tam tikras išvadas.

Nėra abejonių, kad šunys prisimena praeitį, nes kitaip jie nebūtų dresuojami, neprisimintų komandų ir gyvenimo patirties.

Tačiau reikėtų suprasti, kad yra įvairių atminties rūšių. Pavyzdžiui, semantinė atmintis yra atsakinga už „sausų faktų”, pavyzdžiui, komandų, įsiminimą. Manoma, kad beveik visi gyvūnai turi semantinę atmintį. Tačiau už gebėjimą prisiminti ne tik faktus, bet ir ištisus gyvenimo įvykius atsakinga epizodinė atmintis.

Ilgą laiką mokslininkai manė, kad šunys, kaip ir visi kiti gyvūnai, neturi epizodinės atminties, nes jiems trūksta tam būtinos savimonės, kurią turi žmonės. Tačiau pastaruoju metu ši nuomonė ėmė keistis, nes daugelis tyrimų parodė, kad gyvūnai turi daug didesnių protinių gebėjimų, nei manyta anksčiau.

Pavyzdžiui, kai kurie tyrimai parodė, kad net žuvys, bent jau kai kurios iš jų, turi savimonę.

Be to, daugelis mokslininkų pritarė Niujorko deklaracijai, kurioje teigiama, kad visi stuburiniai gyvūnai ir net kai kurie vabzdžiai turi sąmonę.

Šunys gali prisiminti gyvenimo įvykius

Kaip aiškina mokslininkai, mūsų prisiminimai tiesiogine prasme išsibarstę po visas smegenis.

Norėdamas atkurti reikiamą prisiminimą, hipokampas jį surenka iš vienos ar kitos smegenų dalies, panašiai kaip bibliotekininkas surenka knygą iš lentynos. Be hipokampo negalėtume atkurti savo prisiminimų.

Tačiau ar žinduoliai gali atgaminti prisiminimus taip pat kaip žmonės? Labiau tikėtina, kad taip nei ne, nes jie taip pat turi hipokampą.

Atitinkamai, jei yra „bibliotekininkas”, turi būti ir „knygų” (prisiminimų), kurias jis ištraukia.

Todėl nenuostabu, kad dauguma naminių gyvūnėlių savininkų vienoje apklausoje nurodė, jog jų šunys ar katės prisimena praeities įvykius, net pavienius įvykius, nutikusius prieš daugelį metų.

Be to, mokslininkai tai patikrino eksperimentiškai. Pavyzdžiui, vienas Vengrijos mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad šunys gali stebėti savo šeimininko veiksmus ir, gavę atitinkamą komandą, bandyti juos pakartoti.

Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip tipiškas mokymosi pavyzdys, tačiau šunys galėjo bet kada pakartoti savo šeimininko veiksmus, net kai komanda buvo duota atliekant kitą užduotį.

Kaip aiškina tyrėjai, norėdamas pakartoti šeimininko veiksmus, šuo turi prisiminti, kaip jis stebėjo judesius, ką tuo metu matė, ir sugalvoti, kaip savo kūnu pakartoti matytus judesius. Tai gana sudėtinga užduotis, o tai rodo, kad šunys turi epizodinę atmintį.

Be to, mokslininkai atliko kitus tyrimus, pavyzdžiui, prašė jų pakartoti savo veiksmus, o tam reikėjo ne tik aktyvuoti epizodinę atmintį, bet ir suvokti save.

Gyvūnų smegenys veikia taip pat, kaip ir žmonių smegenys

Šunų smegenys nėra gerai ištirtos, tačiau mokslininkai gerai ištyrė žiurkių smegenis ir rado įrodymų, kad šie graužikai iš tikrųjų gali mintyse atkartoti neseniai įvykusius įvykius, pavyzdžiui, eiti per labirintą.

Apskritai gyvūnų smegenys labai panašios į žmonių smegenis, įskaitant bendrus įrodymus, kad jų atmintis turi daug daugiau bendro su žmonių, nei manyta anksčiau.

Šunų smegenys tikriausiai nėra išimtis. Galbūt jie ne taip gerai prisimena įvykius kaip žmonės, pavyzdžiui, atkuria juos trumpesnėmis atkarpomis, tačiau jie vis tiek gali mąstyti apie praeitį.

Puikus to pavyzdys – Japonijoje gyvenusio šuns Hačiko istorija. Hačiko kasdien iš darbo Šibujos stotyje Tokijuje pasitikdavo jo šeimininkas Hidesaburo Ueno. 1925 m. Hidesaburo Ueno staiga mirė nuo insulto. Šunį priglaudė kaimynystėje gyvenęs sodininkas.

Hačiko ir toliau kasdien tuo pačiu metu ateidavo į Šibujos stotį ir žiūrėdavo į praeivius, tikėdamasis tarp jų išvysti savo šeimininką.

Taip tęsėsi dar 9 metus, kol šuo mirė sava mirtimi.