Kodėl iš visų žmonių rūšių išliko būtent Homo sapiens?

Smitsono nacionalinio gamtos istorijos muziejaus duomenimis, maždaug prieš 300 000 metų Afrikoje, Europoje ir Azijoje buvo mažiausiai devynios Homo rūšys, įskaitant H. sapiens.

Neandertaliečiai ir denisoviečiais vadinama Homo grupė tūkstančius metų gyveno viename laike su H. sapiens – ir netgi kryžminosi tarpusavyje, kaip liudija jų DNR fragmentai, išlikę daugelio žmonių organizmuose. Tačiau galiausiai denisoviečiai ir neandertaliečiai taip pat išnyko. Maždaug prieš 40 000 metų H. sapiens tapo paskutiniu likusiu homininu.

Taigi, kokia buvo mūsų sėkmės paslaptis? Kodėl H. sapiens išgyveno – kai visi mūsų giminaičiai išnyko?

Norint suprasti, kaip mes išsilaikėme kaip rūšis, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ką turime bendro su kitais homininais, sako Lehmano koledžo ir Amerikos gamtos istorijos muziejaus paleoantropologas Williamas Harcourt-Smithas. Pirmoje vietoje šiame sąraše yra dvikojiškumas. Vaikščiojimas dviejomis kojomis atsirado pas Ardipithecus – ankstyviausias žmonių protėvius, gyvenusius maždaug prieš 4,4 mln. metų – ir Australopithecus, atsiradusius maždaug 2 mln. metų vėliau. Abi grupės buvo „šiek tiek daugiau nei dvikojės beždžionės“ su palyginti mažomis smegenimis, teigia W. Harcourtas-Smithas.

Judėjimas dviem kojomis buvo svarbus homininų evoliucijos žingsnis, tačiau jis nesustabdė Ardipithecus, Australopithecus ir trečios homininų genties – Paranthropus – išnykimo. Australopithecus atsirado tuo metu, kai Ardipithecus nyko. Paranthropus ir pirmoji Homo rūšis atsirado Afrikoje maždaug prieš 3 mln. metų, kai Australopithecus išnyko.

Skirtingai nuo atsiradusių Homo rūšių, kurios turėjo didesnes smegenis ir mažesnius dantis nei jų pirmtakai, Paranthropus turėjo mažas smegenis ir buvo panašesni į beždžiones, turėjo masyvius krūminius dantis ir galingus kramtomuosius raumenis, pasakoja tyrėjas.

„Gana ilgą laiką Homo ir Paranthropus užėmė galbūt skirtingas nišas, bet panašius kraštovaizdžius, ir abiem jiems sekėsi labai gerai“, – aiškina W. Harcourtas-Smithas. Tačiau maždaug po 1 mln. metų Paranthropus išnyko, o „Homo išsilaikė ir išplito, galiausiai visame pasaulyje“. Kas išnaikino Ardipithecus, Australopithecus ir Paranthropus?

„Niekas tiksliai nežino, ir greičiausiai tai nebuvo tik vienas dalykas, – teigia Klivlendo Gamtos istorijos muziejaus (JAV) žmogaus evoliucijos kuratorė Elizabeth Sawchuk. – Galimi veiksniai yra aplinkos pokyčiai, konkurencija dėl maisto ir išteklių tarp šiuolaikinių homininų rūšių, ir mažas populiacijos tankumas“.

W. Harcourtas-Smithas priduria, kad didesnės Homo smegenys neabejotinai suteikė šiai genčiai pranašumą prieš Paranthropus. Dėl didesnių smegenų pagerėjo kognityviniai ir įrankių gamybos gebėjimai, padidėjo elgesio lankstumas, socialumas ir gebėjimas geriau spręsti problemas.

„Tikėtina, kad jie gyveno gana sudėtingose šeimyninėse grupėse. Galbūt jie laidojo savo mirusiuosius. Jie statėsi slėptuves, gamino svaidomuosius ginklus, mokėjo kontroliuoti ugnies naudojimą, – teigia mokslininkas. – Pradedate pastebėti specializacijos atsiradimą, skirtingus įrankius skirtingoms užduotims atlikti. Jie sudėtingais būdais dirbo su kraštovaizdžiu.“

Dėl to Homo rūšis galėjo būti atsparesnė ir lengviau prisitaikyti nei Paranthropus – tačiau išsiaiškinti, kas lėmė, kad H. sapiens buvo atsparesnis už visas kitas Homo rūšis, yra sudėtingiau. Senoviniai įrankiai, menas ir kiti artefaktai leidžia manyti, kad mūsų kognityvinės galios, techniniai sugebėjimai ir problemų sprendimas buvo pažangesni nei mūsų artimų giminaičių, teigia W. Harcourtas-Smithas. Lanksčios socialinės strategijos taip pat galėjo padėti H. sapiens išlikti ten, kur kitos rūšys išnyko, spėja E. Sawchuk.

„Mūsų lankstumas mums puikiai pasitarnavo, – sako E. Sawchuk. – Viena iš priežasčių, kodėl mums pavyko taip efektyviai paplisti, yra ta, kad išmokome prisitaikyti prie įvairių aplinkų – ne tik biologiškai, bet ir kultūriškai, pasitelkdami savo technologijas ir elgesį.“

Kitas veiksnys gali būti tiesiog atsitiktinumas, mano W. Harcourtas-Smithas. Mažų rūšių populiacijos gali greitai sumažėti po stichinių nelaimių, ligų protrūkių ar klimato pokyčių, palikdamos anksčiau užimtą nišą laisvą kitoms rūšims.

„Atsitiktinumas yra dalis to, – sako jis. – Reikia atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku“.

Lankstus ir konkurencingas

Homo erectus buvo pirmoji Homo rūšis, išplitusi Afrikoje ir Rytų Azijoje. Per šimtus tūkstančių metų atsirado daugiau rūšių: Homo heidelbergensis, Homo naledi, Homo floresiensis ir Homo luzonensis, taip pat H. sapiens, neandertaliečiai ir denisoviečiai.

Atsiradę Afrikoje, H. sapiens migravo į Europą, kur jau buvo įsitvirtinę neandertaliečiai – ir į Aziją, kur susidūrė su denisoviečiais. Dabartinių žmonių DNR rodo, kad šios grupės sąveikavo tarpusavyje, ir gali būti, kad H. sapiens šias grupes – o galbūt ir kitas Homo rūšis, kurios dar neidentifikuotos – pranoko ir įveikė.

„Nors nežinome, kokį vaidmenį suvaidinome jų išnykimui, atrodo tikėtina, kad mūsų išplitimas iš Afrikos sukėlė stresą kitoms rūšims dėl konkurencijos dėl išteklių, – sako E. Sawchuk. – Mūsų rūšis labai sėkmingai judėjo ir poravosi, ir tai tikriausiai yra viena iš priežasčių, kodėl vis dar esame čia.“

Manoma, kad pasaulinė klimato kaita taip pat prisidėjo prie kai kurių Homo rūšių išnykimo, „tačiau sunku pasakyti, kokį vaidmenį ji suvaidino“, sako E. Sawchuk.

„Pavyzdžiui, mūsų rūšis Homo sapiens išsivystė Afrikoje, bet išgyveno ledynmečius Europoje – o neandertaliečiai, kurie buvo prisitaikę prie šaltų sąlygų, neišgyveno. Todėl galima daryti prielaidą, kad buvo ne tik klimatas, bet ir kiti veiksniai“, – sako ji.

Galiausiai mūsų Homo giminaičius pražudė „tikriausiai kelių veiksnių derinys ir šiek tiek atsitiktinumo“, mano mokslininkė.

Taip jau atsitiko, kad H. sapiens vienu metu buvo pavojingai arti išnykimo. Neseniai atlikta daugiau kaip 3000 žmonių, priklausančių Afrikos ir ne Afrikos grupėms, genetinė analizė atskleidė mažesnę genetinę įvairovę, nei tikėtasi. Mokslininkai tai sieja su populiacijos „siaurėjimu“ prieš 813 000–930 000 metų, kai visapasaulinė Homo populiacija daugiau nei 100 000 metų svyravo apie 1300 žmonių.

„Svarbu prisiminti, kad mūsų išlikimas nėra užtikrintas, – sako E. Sawchuk. – Atsigręžimas į mūsų lankstumą ir bendradarbiavimo įgūdžius pasitarnaus mums, kai susidursime su naujais iššūkiais.“

Parengta pagal „Live Science“.