Su pasaulį žalojančia žmonija galima kovoti taikiai

Lemtingas atsitiktinumas

Profesionalus jūrų ir povandeninio pasaulio ispanų fotografas Jordi Chias buriavo tarp Barselonos ir Balearų salyno krantų tikėdamasis nufotografuoti delfinus, kai netikėtai jo dėmesį patraukė vandenų platybėse plūduriuojantis apleistas tinklas. Jordi nėrė pasmalsauti ir netrukus jis išvydo liūdną vaizdą – tinkluose beviltiškai įsipainiojusį jūrų vėžlį. Fotografas pasakoja: „Vargšas padarėlis, ko gero, jau kelias dienas buvo įkalintas toje raizgalynėje. Nors jis ištempęs kaklą galėjo pasiekti vandens paviršių tam, kad įkvėptų, vis tiek jau buvo pasmerktas lėtai, žiauriai mirčiai. Atrodė, jog vėžlys žiūri į mane tarsi prašydamas pagalbos, tuo pačiu metu bandydamas perkąsti pančius.“ Prieš jį išlaisvindamas Jordi padarė nuotrauką, kuri be užuolankų parodo tai, ką pasaulio vandenynams daro žmonės. Toks kadras neliko „gulėti stalčiuje“, darbą autorius išsiuntė į tarptautinį laukinės gamtos nuotraukų konkursą, rengiamą Londono gamtos istorijos muziejaus.

Dėmesys gamtos problemoms

Asmenys, organizuojantys šį jau prestižiniu tapusį renginį, suprato, jog reikėtų išnaudoti kasmet konkurso laureatus užplūstantį pasaulio dėmesį. Dalį jo atriekti nuo gražių, įspūdingų ir tikrai nekasdieniškų kadrų iš gyvūnijos pasaulio ir nukreipti į ne tokias dailias realybės temas. 2005 m. buvo įsteigtas specialusis prizas už įamžintas nykstančias pasaulio rūšis, o nuo 2007-ųjų šį prizą pakeitė „Vienos žemės“ sekcija, kuriai kviečiama teikti nuotraukas, iškeliančias aplinkosaugos problemas ir atskleidžiančias žmonių ir gyvūnijos pasaulio sąveiką. Tie vaizdai turi provokuoti ir žadinti susirūpinimą laukinės gamtos likimu, demonstruoti planetos grožį, o kartu ir mūsų daromą poveikį jai. Praėjusiais metais būtent šioje konkurso kategorijoje Jordi Chias nuotrauka pelnė pagrindinius laurus, o į bėdą patekusį vėžlį išvydo jei ne visas, tai bent pusė pasaulio. Rodos, juk tai tik fotografija – pažiūrėjai ir pamiršai. Anaiptol!

Fotografijų galia

Nuotraukos tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, tokia natūralia ir artima, jog imame nebepastebėti, kaip jos mus veikia. Kur eiti, ką pirkti, kaip atrodyti, ką valgyti, kur nuvažiuoti ir ką ten pamatyti, net su kuo draugauti, o ko vengti, kas blogas, o kas geras – apie viską mums papasakoja atvaizdai (fotografijos, televizija, kinas). Mes patys juos noriai priėmėme į savo gyvenimą ir leidome formuoti realybę.

Apsiginklavę įvairiais vaizdą įrašančiais aparatais pleškiname viską, tarsi bijodami, jog šiame sparčiai besikeičiančios informacijos amžiuje tai, kas neužfiksuota, gali būti laikoma visai neegzistuojančiu, neįvykusiu. Fotografijos mums tampa tarsi realybės įrodymu. Štai rodome draugams nuotraukas iš savo atostogų kokiame nors egzotiškame krašte, o tie vaizdai ten nebuvusiems tarsi patvirtina, jog nemeluojame ir tikrai ten buvome.

Maža to, šitaip mes tarsi dalinamės savo patirtimi su kitais ir leidžiame jiems išgyventi bei pamatyti tai, ko padaryti kitais būdais neįmanoma. Kasdien iš namų keliaujame į darbą, artimiausią parduotuvę – fizinė erdvė, kurioje gyvename ir veikiame, nėra didelė, joje nedaug naujovių. Tačiau pasaulis atsiveria, išsiplečia, vos tik pradedame stebėti atvaizdus, pasiekiančius mus iš įvairiausių jo kampelių. Tolimi kraštai priartėja, svetimi išgyvenimai jaudina, o įvykiai paveikia. Meistriškai, tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje padaryta nuotrauka gali sužadinti tokias emocijas, kokių kasdienybėje niekas kitas nepajėgtų sukelti. Šių atvaizdų kalba universali ir vertėjų jai nereikia. Štai tokia fotografijų galia nusprendė pasinaudoti žmonės, neabejingi mūsų planetos ateičiai.

Ieškantys sergančios žemės

Kaip ir mūsų Jordi, užfiksavęs vėžlį, kažkada visi, traukiantys stebėti ir fotografuoti laukinės gamtos, buvo vadinami gamtos fotografais. Tačiau ne taip jau ir seniai būrelis profesionalų nusprendė išsiskirti iš gausaus būrio ir ėmė save vadinti gamtosaugos fotografais, žmonėmis, kurie ieško atvirų pasaulio žaizdų ir jas fiksuoja tam, kad atneštų į mūsų namus ir priverstų susimąstyti. Meksikiečių biologė ir fotografė Christina Mittermeier drauge su grupele bendraminčių 2005 m. įsteigė Tarptautinę gamtosaugos fotografų lygą (International League of Conservation Photographers). Christina dėkoja atsitiktinumui už ją aplankiusią aiškią viziją, kokia kryptimi toliau sukti savo gyvenimo kelią. Ši istorija įdomi ir mums, lietuviams.

Vietoje ginklo – fotoaparatas

Hobarto oro uoste, tarp turistams skirtų parduotuvių suvenyrų, pirmosios savo kelionės į Tasmaniją metu Christina išvydo nuotraukas, atskleidusias, koks reikšmingas gali būti gamtą fotografuojančio žmogaus darbas. Tai buvo Peterio Dombrovskio, žymaus australų fotografo, kurio tėvai buvo latvių emigrantai, darbai. Jo įkvėpėjas ir mokytojas buvo Olegas Truchanas, lietuvis, pasitraukęs į Australiją 1948 m. ir čia išgarsėjęs kaip gamtos tyrinėtojas ir aktyvus jos sergėtojas, fotografas, fiksavęs ypatingą Tasmanijos gamtos grožį. Apsiginklavęs savo darytomis nuotraukomis ir filmais jis stojo prieš grobuonišką valdžią, ketinusią užtvenkti milijonus metų skaičiuojantį Tasmanijos perlą – Pederio ežerą. Hobarto rotušėje jis organizuodavo susitikimus, kurių metu žadino publikos sąmonę ir kovinę dvasią rodydamas tai, kas buvo pasmerkta amžiams išnykti. Deja, jam nepavyko, netrukus jis žuvo, o ežerą, kuris dabar būtų galėjęs tapti vienu iš Australijos simbolių, užtvenkė, vietoje didingo jo grožio liko balutė.

Reikšminga kova

Tačiau pralaimėjimas nesugniuždė kovotojų dvasios. Valdžiai nusitaikius į kitą objektą – Franklino upę, į kovą stojo O. Truchano sekėjas – P. Dombrovskis. Drovus ir tylus vyras, užuot kreipęsis į minią balsu, ėmėsi fotoaparato ir iškeliavo fiksuoti į pavojų patekusių vietų. Nuotraukos tapo pasipriešinimo kampanijos įrankiu, žmonės jose išvydo savo šalies sielą, kurios nenorėjo prarasti. Šalia vienos garsiausių jo nuotraukų „Ryto migla, uolinės salos vingis“ buvo pridėtas klausimas: „Ar galėtum balsuoti už partiją, kuri tai sunaikintų?“ Besikėsinantys užtvenkti upę pasidavė, o vietoje ten turėjusios iškilti hidroelektrinės buvo įkurtas Franklino-Gordono upių nacionalinis parkas. P. Dombrovskio nuotraukos spausdinamos iki šiol, o po jo mirties kalbėta, jog reikšmingiausia yra ne tai, kad jis fotografavo ypatingas šalies vietas, bet tai, kad tos vietos, kurias jis fotografavo, tapo ypatingomis.

Svarbiausia turėti tikslą

Christina sako supratusi, jog P. Dombrovskio darbai yra tokie paveikūs todėl, kad juose glūdi fotografo misijos dvasia. Ir pats autorius yra sakęs, jog kiekvienoje nuotraukoje privalo būti dalelė jos kūrėjo, žiūrovas turi jausti fotografo poziciją, požiūrį, nuotaiką, nes priešingu atveju fotografija tėra tik popieriaus lakštas.

Anot jos, nors tradicinė gamtos fotografija yra pajėgi kalbėti apie natūralią aplinką ištinkančias problemas, tačiau norint sukurti įkvepiančius vaizdus, raginančius žmones keisti savo elgesį, reikia išmanyti temas, kuriomis būtina kalbėti. Pagrindinis skirtumas yra tas, jog gamtosaugos fotografija gimsta turėdama labai aiškiai suformuluotą tikslą – ne tik apsaugoti gamtą, išreiškiant planetos grožį ir nykstančią jos dvasią, bet ir savo įtaigia vaizdų kalba sustiprinti įvairią aplinkosaugos organizacijų veiklą, iliustruoti jų skleidžiamus pranešimus, dokumentuoti svarbias ekspedicijas ir projektus.