„Pirmą kartą.“ Ryklys žuvo nuo didesnio plėšrūno. Ką tai reiškia?

Vienas iš atvejų parodė, kad reprodukcinė Atlanto vandenyno ryklio rūšies patelė prarado ne tik savo gyvybę, bet ir visus savo besivystančius jauniklius, praneša „Independent“.

Tyrimo rezultatai, paskelbti žurnale „Frontiers in Marine Science“, jei bus patikrinti ir patvirtinti, gali turėti svarbią reikšmę rūšių, kurios laikomos nykstančiomis pagal JT sprendimus, išsaugojimui, teigia tyrėjai.

„Vieno iš mūsų nėščių porakanoplunksninių ryklių nužudymas buvo netikėtas atradimas“, – sako tyrimo bendraautorė Brooke Anderson.

Šie rykliai gyvena Atlanto vandenyne, pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje ir Viduržemio jūroje, užaugdami iki maždaug 4 metrų ilgio ir sverdami iki 230 kg.

Nors yra žinoma, kad jie gali gyventi iki 30 ar net 65 metų, šios rūšies patelės pradeda daugintis tik sulaukusios 13 metų.

Patelės gimdo vidutiniškai tik apie keturis jauniklius per metus arba kas dvejus metus po 8–9 mėnesių nėštumo.

Dėl lėto reprodukcinio ciklo šių ryklių populiacijos negali greitai atsistatyti po nuolatinės žvejybos arba buveinių praradimo.

Norėdami tirti šią pažeidžiamą rūšį, 2020 ir 2022 metais mokslininkai sugaudė ir paleido ryklius prie Kapo Kodo Masačusetso valstijoje, prie jų pritvirtinę palydovines žymas.

Kiekvieną kartą, kai jų pelekas iškildavo virš vandens paviršiaus, jos siuntė duomenis apie ryklių buvimo vietą į palydovus.

Vienas iš pažymėtų ryklių buvo nėščia patelė, kurios ilgis buvo apie 2,2 metro. Tyrėjai tikėjosi sekti šią patelę ir gauti duomenis, kad nustatytų svarbias šios rūšies motinų ir jų naujagimių buveines. Tačiau po penkių mėnesių, kai ryklio patelė buvo paleista, jos palydovinė žyma pradėjo siųsti signalus už Bermudų salų ribų, kas rodė, kad ji atsiskyrė nuo likusios grupės.

Mokslininkų gauti duomenys parodė, kad per šiuos penkis mėnesius ryklys naktį plaukiojo 100–200 metrų gylyje, o dieną – 600–800 metrų gylyje, kas patvirtina, jog didžiąją laiko dalį jis buvo po vandeniu.

Tačiau nuo 2021 metų kovo 24 dienos, maždaug keturias dienas, ryklys, regis, nuolat buvo 150–600 metrų gylyje.

Mokslininkai mano, kad šiame rajone yra tik du pakankamai dideli plėšrūnai, kurie galėtų medžioti suaugusius ryklius: didysis baltasis ryklys ir trumpapelekis mako ryklys.

Jie įtaria, kad didysis baltasis ryklys greičiausiai yra šio incidento kaltininkas, nes mako ryklys dieną nardo į gilesnius vandenis.

„Dažnai manome, kad dideli rykliai yra aukščiausi plėšrūnai. Tačiau su technologijų pažanga pradėjome atrasti, kad sąveika tarp didžiųjų plėšrūnų gali būti sudėtingesnė, nei manyta anksčiau. Turime toliau tirti plėšrūnų sąveiką, kad įvertintume, kaip dažnai dideli rykliai medžioja vieni kitus“, – sako daktarė Anderson.