Senovinė fosilija atskleidė tūkstantmečius atsiskyrusią senovinių žmonių gentį

Fosilija, pavadinta Thorinu (pagal J. R. R. Tolkieno knygos „Hobitas“ personažo vardą) buvo aptikta 2015 m. Ronos slėnyje esančiame Grotte Mandrin urve Pietų Prancūzijoje, kai Tulūzos antropobiologijos ir genomikos centro darbuotojas Ludovicas Slimakas urvo žemėje aptiko keletą dantų. Per kitus devynerius metus skeletas buvo kruopščiai iškastas – buvo aptiktas 31 dantis, žandikaulio kaulas, dalis kaukolės ir tūkstančiai kitų kaulų fragmentų.

Tai buvo neįtikėtinas atradimas – nes neandertaliečių, kurie gyveno Eurazijoje maždaug prieš 400 000 metų, kol išnyko maždaug prieš 40 000 metų, rastų palaikų yra labai mažai.

Dar labiau nustebino tai, kad Thorino genomą pavyko gauti iš vieno jo danties fragmento – nes DNR šilto klimato šalyse paprastai neišsilaiko. Tai atskleidė, kad fosilija priklauso vyriškos lyties atstovui – tačiau atvėrė paslaptį, kuriai įminti prireikė ne vienerių metų.

Palyginę Thorino genomą su kitų neandertaliečių genomais, L. Slimakas ir jo kolegos apskaičiavo, kad šis neandertalietis gyveno maždaug prieš 105 000 metų. Tačiau archeologiniai duomenys ir jo kauluose esančių izotopų analizė nedviprasmiškai parodė, kad Thorinas gyveno ne seniau kaip prieš 50 000 metų – taigi jis buvo „vėlyvasis neandertalietis“ iš paskutiniojo šios rūšies egzistavimo etapo.

„Labai ilgai buvome įsitikinę, kad Thorinas tikrai buvo ankstyvasis neandertalietis – vien dėl to, kad jo genetinė linija buvo labai tolima šiuolaikiniams to paties regiono neandertaliečiams, – sako komandos narė Tharsika Vimala iš Kopenhagos universiteto. – Kita vertus, archeologai buvo įsitikinę, kad jis buvo vėlyvasis neandertalietis. Prireikė ilgų metų abiejų pusių darbo, kad gautume atsakymą“.

Galiausiai tyrėjai suprato, kad jie tikriausiai atrado iki šiol nežinomą neandertaliečių liniją. Thorinas priklausė nedidelei grupei, gyvenusiai prieš 42 000–50 000 metų. Atrodo, kad ši grupė buvo daug senesnės neandertaliečių populiacijos, kuri nuo pagrindinės neandertaliečių populiacijos atsiskyrė maždaug prieš 105 000 metų ir vėliau daugiau kaip 50 000 metų išliko genetiškai izoliuota, liekana.

Thorino DNR nerodė jokių jo ir pagrindinės neandertaliečių populiacijos giminės kryžminimosi požymių, nors jis gyveno visai netoli. „Thorinas visiškai skyrėsi nuo kitų neandertaliečių, – sako L. Slimakas.

Dėl šios izoliacijos grupė galėjo būti ypač pažeidžiama. „Ilgalaikė izoliacija arba kraujomaiša gali pakenkti populiacijos išlikimui, nes laikui bėgant gali sumažėti genetinė įvairovė, o tai savo ruožtu gali turėti neigiamos įtakos mūsų gebėjimui prisitaikyti prie kintančios aplinkos“, – sako Th. Vimala.

Tada L. Slimakas, Th. Vimala ir jų kolegos iš naujo išanalizavo kito neandertaliečio, gyvenusio maždaug prieš 43 000 metų Les Cottés vietovėje Prancūzijoje, genomą. Jo DNR jie aptiko „populiacijos vaiduoklio“ pėdsakų, atsiradusių maždaug prieš 15–20 tūkst. metų, kai buvo susimaišyta su kita nežinoma neandertaliečių grupe.

„Tai reiškia, kad vėlyvųjų neandertaliečių turėjo būti ne tik dvi populiacijos, bet, labai tikėtina, kad trys“, – sako L. Slimakas. Anksčiau manyta, kad prieš išnykdami neandertaliečiai priklausė vienai genetiškai panašiai populiacijai.

„Duomenys iš Grotte Mandrin žavūs, nes suteikia intriguojančių įžvalgų apie šias vėlyvųjų neandertaliečių populiacijas ir jų dinamiką“, – sako Kembridžo universiteto mokslininkė Emma Pomeroy.

Tyrimas paskelbtas moksliniame žurnale „Cell Genomics“.

Parengta pagal „New Scientist“.