„Negalėjo užuosti vienas kito.“ Nauja hipotezė. Kodėl išnyko mamutai?

Naujajame tyrime teigiama, kad paskutiniojo ledynmečio pabaigoje virš mamutų stepių plaukioję žiedadulkių debesys galėjo paskatinti gauruotųjų mamutų išnykimą.

Mokslininkai teigia, kad dėl visuotinio atšilimo suklestėjusi augalija galėjo išskirti tiek daug žiedadulkių, kad jos galėjo sukelti gyvūnams alergines reakcijas – užblokuoti jų uoslę ir neleisti normaliai bendrauti tarpusavyje. Komanda teigia, kad dėl negalėjimo užuosti vienas kitą veisimosi sezono metu mamutai galėjo negalėti susirasti lytinių partnerių, todėl jų populiacija labai sumažėjo ir galiausiai išnyko.

„Vienas iš galimų gyvūnų išnykimo mechanizmų vykstant klimato kaitai galėtų būti uoslės pažeidimas dėl alergijos išsivystymo pasikeitus augmenijai, – rašoma tyrime, kuris paskelbtas žurnale „Earth History and Biodiversity“. – Šio darbo tikslas – pasiūlyti naują evoliucinį mamutų ir kitų gyvūnų išnykimo mechanizmą, pagrįstą komunikacijos sutrikimu.“

Gauruotieji mamutai (Mammuthus primigenius) gyveno pleistoceno epochoje (prieš 2,6 mln. – 11 700 metų). Maždaug prieš 10 000 metų jie išnyko didžiojoje savo arealo dalyje, nors nedidelė populiacija iki 4000 metų išliko Vrangelio saloje – atokioje saloje prie šiaurės rytų Rusijos. Mokslininkai mano, kad mamutus išnykti privertė kraujomaiša, žmonių vykdyta medžioklė ir dideli augmenijos pokyčiai – tačiau tebesitęsia diskusijos, kiek kiekvienas iš šių veiksnių prisidėjo prie jų išnykimo.

Tyrėjų teigimu, alergija būtų sutrikdžiusi kelias gyvybiškai svarbias mamutų gyvenimo funkcijas. Gyvūnai naudoja kvapą, kad rastų maistą ir partnerius, orientuotųsi migracijos metu ir išvengtų plėšrūnų – todėl užsikimšę mamutų straubliai galėjo lemti jų pražūtį, rašoma straipsnyje.

Vienas iš būdų patikrinti, ar mamutai kentėjo nuo alergijos – ištirti jų skrandžio turinį, ar jame nėra alergiją sukeliančių augalų ir žiedadulkių, siūlo naujojo tyrimo autoriai. Kai kurių rastų mamutų kūnų mumifikuotuose audiniuose ar aplink juos išlikusiose augalinėse medžiagose taip pat yra žiedadulkių, kurios galėtų padėti nustatyti buvusius dirgiklius.

Norėdami nustatyti, ar šios cheminės medžiagos iš tikrųjų sukėlė alerginę mamutų reakciją, mokslininkai siūlo ieškoti imuninės sistemos baltymų, kuriuos organizmas gamina alerginės reakcijos metu.

Vienas iš pagrindinių yra imunoglobulinas E (IgE), kuris gaminamas žarnyne ir paskui išskiriamas, todėl ištyrus koprolitus (suakmenėjusias mamutų išmatas), būtų galima nustatyti, ar mamutai sirgo šienlige. Tyrimo duomenimis, iki šiol nė viename paskelbtame tyrime nebuvo ieškota IgE pėdsakų senovės žinduolių mėginiuose. Vienas ekspertas nėra įsitikinęs, kad alergija būtų turėjusi didelės įtakos mamutų žūčiai. Evoliucijos biologas ir Bafalo universiteto Niujorke docentas Vincentas Lynchas sako, kad „ši idėja atrodo gana tolima ir jis nėra tikras, kaip ją būtų galima įrodyti“.

Senoviniai DNR pavyzdžiai rodo, kad paskutinieji išgyvenę gauruotieji mamutai prarado gebėjimą užuosti tam tikrus augalus, teigia V. Lynchas. Rekonstruotame mamuto iš Vrangelio salos genome aptikta genų, susijusių su gebėjimu aptikti gėlių kvapus, mutacijų – o tai rodo, kad paskutiniai mamutai negalėjo užuosti žydinčių augalų kvapo.

Tačiau kol tyrėjų mintis nebus eksperimentiškai patikrinta ir patvirtinta tolesniais tyrimais, D. Lynchas teigia vis dar manantis, kad mamutus išnaikino aplinkos veiksnių ir žmogaus poveikio derinys, rašo „Live Science“.