Asteroidas, pražudęs dinozaurus – ne vienintelis. „Stebinantis atradimas“

Tačiau pasirodo, kad šis didžiulis kataklizmas buvo ne vieno, o dviejų galingų asteroido smūgių rezultatas. Kokie buvo antrojo smūgio padariniai ir ką žinome apie šio dangaus kūno kilmę?

2022 m. Heriot-Watt universiteto (JK) daktaras Uisdeanas Nicholsonas aptiko paslaptingą kraterį, pavadintą Nadiru, esantį Atlanto dugne, maždaug 400 kilometrų nuo Gvinėjos krantų Vakarų Afrikoje. 

Dabar, naudojant 3D seisminio vaizdo technologiją, mokslininkams pavyko patvirtinti, kad 9,2 km skersmens krateris, paslėptas po 400 metrų nuosėdų sluoksniu, susiformavo susidūrus su asteroidu.

Nors tiksli susidūrimo data nežinoma, mokslininkai mano, kad jis įvyko maždaug tuo pačiu metu, kaip ir garsusis asteroido smūgis, suformavęs Čiksulubo (Chicxulub) kraterį (Meksika, Jukatano pusiasalis), maždaug prieš 66 milijonus metų. 

Dauguma žmonių dinozaurų žūtį sieja su vienu didžiuliu asteroido smūgiu dabartiniame Meksikos Jukatano pusiasalyje. Šis įvykis sukėlė milžinišką cunamį ir į atmosferą paleido didžiulius kiekius sieros junginių, o tai lėmė visuotinį atšalimą, panašų į branduolinę žiemą, ir fotosintezės žlugimą. 

Tačiau Nadiro kraterio tyrimai rodo, kad antrasis mažesnis asteroidas į Žemę atsitrenkė beveik vienu metu – kreidos periodo pabaigoje, o tai dar labiau padidino nelaimės mastą.

Mokslininkai svarsto tris pagrindines abiejų asteroidų kilmės hipotezes:

• Viena iš jų – teorija, kad objektai atkeliavo iš to paties „tėvo“ asteroido juostoje, kuris suskilo į du fragmentus, kurie paskui greitai trenkėsi į Žemę.
• Antroji teorija teigia, kad asteroidų juostoje įvyko susidūrimų serija, nukreipusi objektus susidūrimo su mūsų planeta kursu.
• Trečia galimybė yra paprastas sutapimas – beveik vienu metu į Žemę atsitrenkė dvi milžiniškos kosminės uolienos, kurios nušlavė maždaug 75 %gyvybės Žemėje.

Labiausiai tikėtina pirmoji hipotezė. Naujausi tyrimai rodo, kad abiejų objektų „tėvas“ galėjo kilti iš išorinės Saulės sistemos ribų, kuris dėl Jupiterio gravitacijos buvo įtrauktas į asteroidų juostą, esančią tarp Jupiterio ir Marso.

Asteroidas, suformavęs Nadiro kraterį, buvo apie 450-500 metrų skersmens ir judėjo maždaug 72 000 km/val. greičiu. Jo susidūrimas su vandenynu sukėlė katastrofiškų pasekmių. Mažiausiai 800 metrų aukščio cunamio banga nusirito per Atlanto vandenyną ir sunaikino viską, kas buvo jos kelyje.

Remiantis tyrimu, kurį atliko dr. Nicholsonas, mažesnio asteroido smūgis taip pat sukėlė itin ddielį cunamį ir milžiniškus žemės drebėjimus, kurie „suskystino“ nuosėdas vandenyno dugne, sukeldami povandenines nuošliaužas.

Sunaikinimo mastai buvo didžiuliai, nors ir ne tokie įspūdingi, lyginant su asteroidu nukritusiu dabartinėje Meksikoje. Šis turėjo apie 10 000 kartų didesnę smūgio energiją nei jos kompanionas. Tačiau būtent šių dviejų nelaimių derinys greičiausiai buvo pagrindinė masinio išnykimo priežastis kreidos periodo pabaigoje.

Dauguma smūginių kraterių Žemėje sudūlėjo per milijonus metų. Tačiau Nadiro krateris yra ypač gerai išsilaikęs, o tai leido mokslininkams atidžiai ištirti jo struktūrą pasitelkus 3D vaizdo gavimo technologiją.

Kaip sako daktaras Nicholsonas, „iki šiol Žemėje buvo identifikuota 20 tokio tipo kraterių, tačiau nė vienas iš jų nebuvo taip išsamiai išanalizuotas kaip Nadiras“.

Mokslininkų komanda dabar planuoja dar išsamesnius Nadiro kraterio tyrimus. Bus gręžiamasi į vandenyno dugną, siekiant surinkti mėginius, kurie padės geriau suprasti smūgio jėgą ir tiesiogines jo pasekmes.