Žemė gali būti bombarduojama. „Vyksta kažkas labai blogo“

Mokslininkai mano, kad pastaraisiais metais ozono skylės padidėjimą lėmė du veiksniai:

Pirmasis – milžiniškas Hunga Tongos ugnikalnio išsiveržimas 2022 metais, į stratosferą pumpavęs didžiulius vandens garų ir aerozolių kiekius, kurie silpnina ozono sluoksnį. Antrasis – Antarktidą supančio galingo poliarinio sūkurio kintamumas.

Šis Antarkties poliarinis sūkurys yra labai stiprių vėjų zona, atsirandanti dėl Žemės sukimosi ir didelių temperatūrų skirtumų tarp poliarinių ir vidutinio klimato platumų. Jei ši juosta stipri, ji veikia kaip barjeras: oro masės tarp poliarinių ir vidutinio klimato platumų negali maišytis, o šiltas oras neteka virš Antarktidos.

Ozono skylės dydis priklauso nuo temperatūros. Esant žemesnei temperatūrai, formuojasi stratosferos debesys. Šie debesys skatina chemines reakcijas, kurios sukelia ozono sunaikinimą. Kuo žemesnė stratosferos temperatūra, tuo daugiau stratosferos debesų ir tuo didesnė ozono sunaikinimo galimybė. Trumpai tariant, šaltesnės stratosferos žiemos skatina ozono skylę plėstis, o šiltesnės sąlygos gali sulėtinti procesą.

Tačiau ozono sluoksniui gresia nauji reiškiniai. Mokslininkai nėra tikri, kaip jis į juos reaguos.

Tyrimai rodo, kad milžiniški miškų gaisrai, tokie kaip Australijoje 2019 m., gali prisidėti prie ozono sluoksnio ardymo, nes į stratosferą išmetami didžiuliai dūmų ir aerozolių kiekiai.

Kaip niekad dažnesni raketų paleidimai taip pat gali būti pavojingi ozono sluoksniui: skrydžio metu jos išskiria ozono sluoksnį ardančių medžiagų, o atmosferoje degantys panaudoti palydovai gali į atmosferą išmesti papildomų aerozolių, neigiamai veikiančių ozono sluoksnį.

Mokslininkams nerimą kelia ir geoinžinerijos projektų poveikis apsauginiam ozono sluoksniui, pagal kuriuos, siekiant apriboti visuotinį atšilimą, į stratosferą išmetami aerozoliai, pavyzdžiui, druskos dalelės, kurios atspindėtų dalį saulės spindulių į kosmosą. Tačiau šios medžiagos taip pat gali prisidėti prie ozono sluoksnio ardymo.

Ozono skylės istorija rodo, kad technologijų pažanga gali atnešti ir sprendimus, ir nenumatytas pasekmes. Todėl negalime laikyti problemos visiškai išspręsta. Būtina ir toliau stebėti ozono sluoksnio būklę ir aplinkos politiką pritaikyti prie naujų iššūkių.