Magnetinis Šiaurės polius artėja prie Rusijos – kas vyksta?

Šimtmečius magnetinis Šiaurės polius nuolat judėjo palei Kanados šiaurinę pakrantę. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais jis pasuko nauju keliu – pradėjo per Arkties vandenyną vis sparčiau artėti link Sibiro – ir tai suglumino mokslininkus, rašo „Newsweek“.

Magnetinis Šiaurės polius – tai kryptis, į kurią rodo kompaso rodyklės, tačiau jo nereikia painioti su geografiniu Šiaurės poliu, arba tikrąja Šiaurės platuma – fiksuotu tašku, kuriame susikerta visos geografinės ilgumos linijos ir kuris yra Žemės sukimosi ašis.

Kodėl juda magnetinis Šiaurės polius?

Šio paslaptingo judėjimo raktas slypi mūsų planetos gelmėse, maždaug 3000 km po jos paviršiumi.

„Magnetiniai poliai juda todėl, kad magnetinis laukas yra aktyviai kuriama mūsų planetos – išorinio branduolio – savybė“, – „Newsweek“ sakė Britanijos geologijos tarnybos (BGS) geomagnetizmo tyrėjas Williamas Brownas.

W. Brownas paaiškino, kad išorinis branduolys „yra pilnas išlydytos geležies, intensyviai tekančios ir perduodančios šilumą, todėl kuriančios nenuspėjamai kintantį magnetinį lauką“.

Nors mokslininkai gali tokius pokyčius stebėti, prognozuoti juos vis dar sudėtinga dėl chaotiško šių Žemės gelmėse vykstančių procesų pobūdžio.

BGS kartu su kitomis organizacijomis visame pasaulyje turi Žemės magnetizmo observatorijas, skirtas tiksliai matuoti Žemės magnetinį lauką ir nustatyti polius.

„Stebime magnetinį lauką, kad įvertintume, kaip jis kinta ir kaip keičiasi medžiagos srautas išoriniame branduolyje, o tada prognozuojame, kaip, mūsų manymu, tai vyks per ateinančius 5 metus“, – sakė W. Brownas.

Pastaraisiais dešimtmečiais magnetinio Šiaurės poliaus judėjimo greitis ir kryptis smarkiai keitėsi. Šimtmečius išbuvęs palyginti stabilus palei Kanados Arktinį salyną, XX a. dešimtajame dešimtmetyje šis polius pasislinko į Arkties vandenyną ir pradėjo judėti Sibiro link.

Štai kaip atrodo Šiaurės poliaus judėjimas per pastaruosius šimtmečius:

• Nuo 1600 m. iki 1990 m. Šiaurės polius per metus pasistūmėdavo apie 10–15 kilometrų.
• 2000-ųjų pradžioje judėjimas paspartėjo iki maždaug 55 kilometrų per metus.
• Per pastaruosius penkerius metus judėjimas sulėtėjo iki maždaug 25 kilometrų per metus.

Pasak W. Browno, Pietų polius yra daug stabilesnis: „Magnetinis Pietų polius pasislinko labai nedaug – per šimtmetį jis įveikė maždaug tokį pat atstumą, kaip Šiaurės polius per dešimtmetį“.

Šį judėjimą seka Pasaulinis magnetinis modelis (angl. World Magnetic Model, WMM), kurį bendrai sukūrė Didžiosios Britanijos geologijos tarnyba ir JAV Nacionalinė vandenynų ir atmosferos administracija (NOAA).

Modelio svarba neapsiriboja vien moksliniais interesais: jis labai svarbus viso pasaulio navigacijos sistemoms – nuo išmaniųjų telefonų kompasų iki karinių povandeninių laivų, veikiančių Arkties vandenyne. Tačiau kur Šiaurės polius judės toliau, išlieka paslaptis.

„Šiaurės polius artimiausiu metu gali pakeisti kryptį – ir (arba) sulėtėti ar pagreitėti“, – sakė geofizikas Arnaudas Chulliatas, dirbantis Kolorado Boulderio universitete (JAV) ir NOAA.

Šis neapibrėžtumas reiškia, kad Pasaulio magnetinis modelis turi būti atnaujinamas kas penkerius metus. Paskutinė versija buvo išleista 2019 m., todėl artimiausiais mėnesiais turėtų pasirodyti naujas modelis, rašo „Newsweek“.