Paskutinioji Lucy diena: kaip atrodė kasdienis garsiausios žmonijos giminaitės gyvenimas ir mirtis

Galbūt eidama ji atsargiai žvalgėsi per petį, saugodamasi kardadančių tigrų ar hienų. Galbūt savo stipriomis rankomis ji laipiojo po netoliese augančius medžius, ieškodama vaisių, kiaušinių ar vabzdžių maistui. O gal ji tiesiog ilsėjosi ant krokodilais knibždančio ežero kranto ir karštą dieną gurkšnojo vėsų vandenį. Ji greičiausiai nė nenutuokė, kad tai paskutinė jos diena Žemėje.

Maždaug po 3,2 mln. metų jos skeletą atkasė paleoantropologas Donaldas Johansonas ir jo komanda, dalyvaujanti Tarptautinėje Afaro tyrimų ekspedicijoje.

Stulbinamai pilna fosilija buvo pavadinta „Lucy“. Jos nepaprasta rūšis – Australopithecus afarensis – galėjo būti tiesioginiais mūsų protėviais. Mūsų atradimai apie Lucy pakeitė mūsų supratimą apie painų žmonijos genealoginį medį.

Praėjus penkiasdešimčiai metų apie jos rūšį žinome daug daugiau. Tiesą sakant, antropologai sužinojo tiek daug apie Lucy ir jos rūšį, kad dabar galime susidaryti vaizdą, kaip ji gyveno ir mirė.

Paskutinė jos diena galėjo būti kupina draugijos, tačiau ji taip pat buvo susijusi su nepaliaujamomis maisto paieškomis. Tikėtina, kad ją lydėjo nuolatinė plėšrūnų baimė.

„Įtariu, kad paskutinė jos gyvenimo diena buvo kupina pavojų“, – pasakoja D. Johansonas.

Lucy paieškos

Šiuolaikinė Liucijos istorija prasidėjo 1974 m. lapkričio 24 d. Hadare, Etiopijoje. D. Johansonas ir tuometinis doktorantas Tomas Gray’us rado iš griovio kyšantį kaulą. Po dvi savaites trukusių kruopščių kasinėjimų komanda rado dešimtis suakmenėjusių kaulų. Kartu šie kaulai sudarė 40 proc. žmogaus protėvio skeleto, tad tai buvo pilniausias kada nors rastas archajinio žmogaus skeletas.

Kita ekspedicijos narė Pamela Alderman pasiūlė komandai skeletą pavadinti Lucy – pagal „The Beatles“ dainą „Lucy in the Sky with Diamonds“.

„Ir tai tapo ikona, – teigia D. Johansonas, – visiems žinoma pravarde“. Lucy atradimas pakeitė senovės žmonių giminaičių tyrimus.

„Kai ji buvo rasta, aš mokiausi vidurinėje mokykloje“, – pasakoja Teksaso universiteto paleoantropologas Johnas Kappelmanas. – Tai iš tiesų pakeitė paleoantropologijos darbo principus.“

Lucy skeletas ir vėliau atrastos kitos jos rūšies fosilijos suteikė antropologams daug informacijos apie tai, kas iš esmės yra žmogaus evoliucijos pusiaukelė. 3,2 mln. metų senumo Lucy ir jos rūšis gyveno vienodai toli tiek nuo mūsų beždžioniškųjų protėvių, tiek nuo šiuolaikinių žmonių.

„Ji yra mūsų atskaitos taškas, – sako Dartmuto koledžo paleoantropologas Jeremy DeSilva. – Viskas grįžta prie jos kaip prie atskaitos taško, ir ji to nusipelnė.“

„Labai panašūs į mus“

Vienas dalykas yra gana aiškus: nors esama akivaizdžių skirtumų, Lucy atrodė ir elgėsi labai panašiai į mus.

„Jei šiandien pamatytume ją išeinančią iš maisto prekių parduotuvės, atpažintume, kad ji vaikšto stačia eisena ir yra tam tikras žmogus“, – sako D. Johansonas.

Nors stiprios rankos ir pirštų kaulų forma leidžia manyti, kad Lucy galėjo laipioti medžiais, jos dubuo ir keliai buvo aiškiai prisitaikę vaikščioti dviem kojomis.

Lucy šlaunikaulio dydis taip pat atskleidė, kad ji buvo tik apie 1,1 metro ūgio ir 27–30 kilogramų svorio – maždaug tokio dydžio, kaip šiuolaikinis 6–7 metų vaikas. O išdygę protiniai dantys parodė, kad nors ji mirė ankstyvoje paauglystėje, fiziologiškai ji buvo pilnai subrendusi jauna moteris.

„Australopitekai brendo greitai, – teigia J. DeSilva, – Ir tai logiška, jei gyveni ten, kur pilna plėšrūnų“. Rūšių, kurios dažnai tampa grobiu, individai, kurie subręsta greičiau, turi didesnę tikimybę perduoti savo genus. Tačiau australopitekai buvo unikalūs – nors jų dantys ir kūnai brendo greitai, smegenys augo lėčiau -o tai rodo, kad, norėdami išgyventi, jie smarkiai priklausė nuo mokymosi. Lucy atradimas taip pat išsprendė XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje vykusią diskusiją, ar mūsų didelės smegenys išsivystė prieš mums išmokstant vaikščioti stačiomis.

Lucy galva, kuri buvo nedaug didesnė už šimpanzės galvą, parodė, kad atsakymas yra neigiamas. Mūsų protėviai pradėjo vaikščioti dviem kojomis gerokai anksčiau, nei išsivystė didelės smegenys.

Lucy klanas

Kadangi jos skeletas buvo rastas atskirai, Lucy „socialinis gyvenimas“ yra šiek tiek miglotesnis nei kiti jos kasdienio gyvenimo epizodai. Tačiau daugelis tyrėjų mano, kad ji gyveno mišrioje maždaug 15–20 vyrų ir moterų grupėje, panašiai kaip šiuolaikinės šimpanzės.

Ir nors tiesioginių įrodymų nėra, Lucy skeleto brandumas leidžia manyti, kad ji galėjo būti pagimdžiusi kūdikį. Ir pagimdyti vaiką su palyginti didele galvą turint palyginti siaurą dubenį būtų buvę sudėtinga, kas reiškia, kad jai galėjo padėti primityvi pribuvėja.

Jei Lucy turėjo kūdikį, ji greičiausiai turėjo ir partnerį. Kitos A. afarensis fosilijos – pavyzdžiui, Kadanuumuu – rodo, kad australopitekų vyrai buvo tik šiek tiek didesni už moteris, o tai primatams paprastai reiškia monogamines poras.

Lucy ir į ją panašūs turėjo praleisti daug laiko vengdami tapti kitų gyvūnų pietumis.

„Šie nedideli sutvėrimai būtų buvę puikus užkandis kardadančiui tigrui, kitai didelei katei ar hienai“, – sako D. Johansonas.

Galbūt dėl šio visur tykančio pavojaus grupė greičiausiai pasikliovė vieni kitais. „Manau, kad jie saugojo vienas kitą ir padėjo vienas kitam“, – teigia J. DeSilva, – Ypač tada, kai atsidurdavo pavojingose situacijose“.

Kadanuumuu aptiktas užgijęs kaulo lūžis liudija, kad šie primatai rūpinosi vieni kitais. Maždaug prieš 3,6 mln. metų šis australopitekų vyras susilaužė blauzdą. Tačiau kai jis mirė, lūžis jau buvo visiškai sugijęs.

„Kaip tame kraštovaizdyje, kuriame tiek daug plėšrūnų, nėra gydytojų, ligoninių, gipso, ramentų, kaip išgyventi, jei ne socialinė parama?, – klausia J. DeSilva sakė. – Tai tikrai svarus įrodymas, kad jie nepaliko vienas kito mirti“.

Paskutinė Lucy diena

Paskutinę dieną Lucy tikriausiai pradėjo kaip ir bet kurią kitą – pabudo medžio viršūnėje esančiame lizde iš šakų ir lapų, kuriame miegojo kartu su savo grupe, ir išsiruošė ieškoti maisto. Neaišku, ar išeidama ji buvo viena, ar su grupe. Jei turėjo kūdikį, galbūt jį nešėsi su savimi.

Tačiau neabejotina, kad didelę dienos dalį ji būtų praleidusi ieškodama maisto. Ji greičiausiai valgė keletą pagrindinių produktų – tokius kaip žoles, šaknis ir vabzdžius, rodo cheminiai elementai jos dantų emalyje. Galbūt ji atsitiktinai užtiko paukščių ar vėžlių kiaušinių – ir iškart juos suvalgė kaip skanų, baltymais turtingą skanėstą. O jei jai pasisekė sutikti didelio žinduolio – pavyzdžiui, antilopės – skerdeną, kuri dar nebuvo suėsta, ji ir jos būrio draugai, naudodamiesi dideliais akmenimis, galėjo atplėšti mėsą nuo kaulų.

„Jie negalėjo sau leisti būti išrankiais valgytojais, nes šie lėti dvirankiai gyveno pavojingoje aplinkoje“, – sako J. DeSilva. – Jie valgė viską, ką tik galėjo gauti“.

Tačiau nėra jokių įrodymų, kad Lucy rūšis naudojo ugnį maistui ruošti.

Mirtis prie kranto

Per pastaruosius 50 metų mokslininkai sukūrė paskutiniųjų Liucijos akimirkų paveikslą. Tiksliai neaišku, kodėl ji buvo prie ežero – galbūt ji troško, o gal tai buvo puiki vieta ieškoti maisto. Tačiau yra dvi pagrindinės teorijos, kaip ji mirė.

„Galbūt ji buvo ten, prie vandens, ir – bam! – išlindo krokodilas, – pasakoja D. Johansonas. – Krokodilai yra neįtikėtinai greiti, ir tai pavojinga vieta, jei esi maža būtybė“.

D. Johansonas ant Lucy dubens rado vieną plėšrūno dantų žymę, ir ji nebuvo sugijusi – o tai reiškia, kad ji atsirado maždaug jos mirties metu. Nors gyvūnas, padaręs šią žymę, nebuvo galutinai identifikuotas, „mes žinome, kad australopitekai buvo medžiojami, nes yra nemažai pavyzdžių“, teigia D. Johansonas.

2016 m. J. Kappelmanas ir jo kolegos pateikė alternatyvų Lucy gyvenimo pabaigos scenarijų: katastrofiškas kritimas iš medžio. Remdamasis didelės skiriamosios gebos kompiuterinės tomografijos tyrimais ir 3D Lucy skeleto rekonstrukcijomis, J. Kappelmanas identifikavo jos dešiniojo peties, šonkaulių ir kelių lūžius, nepanašius į tipiškus lūžius, kurie pasitaiko fosilijoms, milijonus metų gniuždomoms purvo ir uolienų svorio.

„Tebesant gyvai čia įvyko kažkas traumuojančio“, – sako tyrėjas.

Lucy patirti lūžiai atitinka kritimo iš didelio aukščio – galbūt nuo aukšto medžio, kuriame ji ieškojo maisto – požymius.

„Ji trenkėsi kojomis, paskui rankomis – o tai reiškė, kad ji buvo sąmoninga, kai atsitrenkė į žemę, – sako J. Kappelmanas. – Nemanau, kad ji išgyveno labai ilgai.“

Neaišku, ar ji buvo viena, kai mirė. Tačiau net jei ji buvo su kitais savo rūšies atstovais, jie greičiausiai nebūtų daug ką padarę su jos kūnu. Nėra jokių įrodymų, kad su A. afarensis „kūnais buvo elgiamasi kitaip nei su bet kurio kito gyvūno kūnu“, – teigia J. DeSilva. – Galbūt buvo parodyta šiek tiek smalsumo, bet paskui jie tęsė savo įprastą veiklą toliau“.

Primatų tyrėjai yra užfiksavę kitų rūšių smalsumą dėl negyvų kūnų. Pavyzdžiui, šimpanzės dažnai rūpinasi kūnu kelias valandas ar dienas po mirties, kartais jį saugo. Lucy grupė galėjo daryti tą patį, kol jos kūnas tapo natūraliai palaidotas – o tai turėjo įvykti gana greitai, galbūt dėl potvynio ar purvo nuošliaužos. Tačiau galiausiai „mes labai mažai žinome apie tai, kaip mirė kuris nors iš šių sutvėrimų“, – sako D. Johansonas.

Lucy egzistuoja ir toliau

1974 m. D. Johansonui atradus Lucy, o taip pat aptikus kitus svarbius radinius – tokius kaip „pirmoji šeima“ ir pėdų atspaudus Laetolyje, Tanzanijoje – dabar apie A. afarensis žinome gana daug.

„Tai buvo labai sėkminga rūšis, kuri gerai jautėsi įvairiose buveinėse“, – teigia D. Johansonas. A. afarensis fosilijų rasta ne tik Etiopijoje ir Tanzanijoje, bet ir Kenijoje. „Evoliuciniu požiūriu jos rūšis buvo labai lengvai prisitaikanti“, – sako mokslininkas.

Lucy buvo vienintelis žmogaus protėvis, aptiktas Hadare. Tačiau už kelių dešimčių kilometrų nuo ten esančioje Woranso-Mille paleontologinėje radimvietėje Etiopijoje Arizonos universiteto (JAV) Žmogaus kilmės instituto direktorius Yohannesas Haile-Selassie ir jo kolegos rado įrodymų, kad prieš 3,8–3,3 mln. metų čia gyveno kelios į žmogų panašios rūšys. Pavyzdžiui, Lucy rūšis sugyveno greta kitų senovės giminaičių – A. anamensis.

Ar jie buvo draugai, priešai, konkurentai – ar kažkas tarpinio? Kol kas antropologai vis dar nelabai žino, kaip galėjo atrodyti šis kraštovaizdis, kuriame knibždėte knibždėjo senovės homininų. Tačiau galbūt po 50 metų galėsime susidaryti geresnį vaizdą apie tai, kaip Lucy rūšis bendravo su kitais senoviniais homininais. Bet net ir tada Lucy greičiausiai vis dar bus viena garsiausių visų laikų fosilijų.

„Man patinka manyti, kad visos fosilijos yra ypatingos, – sako J. DeSilva, – bet nėra nieko panašaus į Lucy“.

Parengta pagal „Live Science“.