„Į Europą atvežė Aleksandras Didysis.“ Jų istorija neatsiejama nuo mūsų evoliucijos

Vienas svarbiausių žmonių ir kitų homininų evoliucijos veiksnių yra jų santykis su maistu – ir tai, kaip jis keitėsi tūkstantmečiams bėgant. Yra maisto produktų, be kurių vargiai įsivaizduojame savo gyvenimą – pavyzdžiui, kviečiai, iš kurių gaminame duoną, makaronus, pyragus ir kt. – tačiau jie homininų racione atsirado visai neseniai: pirmą kartą ūkininkai juos pradėjo auginti vos prieš 10 000 metų Artimuosiuose Rytuose.

Yra archeologinių įrodymų, kad medžiotojai-rinkėjai kviečius perdirbdavo kiek anksčiau: prieš 23 500 metų netoli Galilėjos jūros Levanto regione. Atsižvelgiant į tai, kad mūsų rūšiai (Homo sapiens) yra apie 300 000 metų, o homininai egzistuoja jau 7 mln. metų, tai tikrai nėra seniai.

Nors atrodo, kad pirmieji homininai daugiausia valgė augalus, yra įrodymų, kad ankstyvieji Afrikos homininai prieš 2 mln. metų aktyviai medžiojo gyvūnus – pavyzdžiui, gazeles ir antilopes gnu. Maždaug tuo pačiu metu homininai galėjo pradėti gaminti maistą.

Kiti populiarūs maisto produktai tik palyginus neseniai buvo pradėti vartoti visame pasaulyje. Bulvės ir pomidorai yra kilę iš Amerikos, todėl nors jie buvo domestikuoti prieš tūkstančius metų, iki kolonijinio laikotarpio niekas Europoje, Afrikoje ar Azijoje apie juos nebuvo girdėjęs.

Citrusinių vaisių istorija ir priešistorė yra įdomi ir paslaptinga. Šiame straipsnyje ji apžvelgiama trimis etapais – citrusinių vaisių domestikavimo, evoliucijos ir ryšio su homininais.

Citrusinių vaisių domestikavimas

Davido J. Mabberley knyga „Citrus: A World History“ gali suteikti nemažai informacijos šiuo klausimu. Kaip galima suprasti iš pavadinimo, tai citrusinių vaisių istorija nuo pirmojo jų domestikavimo iki šių dienų.

Pradėkime nuo pagrindinių terminų. Žodžiu „citrusiniai“ apibūdinami tokie vaisiai, kaip apelsinai, kurių vidus yra minkštas, rūgštaus skonio, ir apsuptas stora apsaugine žievele. Tačiau šis žodis taip pat yra taksonominis terminas. Gentis Citrus reiškia žydinčių krūmų ir medžių grupę. Visi citrusiniai vaisiai auga ant citrusinių augalų.

Tačiau santykiai tarp vaisių ir rūšių yra painūs. Taip yra todėl, kad Citrus rūšys labai gerai kryžminasi tarpusavyje. Pavyzdžiui, visiems žinomi saldieji apelsinai nėra tradicinės rūšies vaisiai, o augalai, ant kurių jie auga, yra apelsininiai citrinmedžiai - t. y. didžiojo citrinmedžio (Citrus maxima) ir mandarininio citrinmedžio (Citrus reticulata) hibridai.

Šiandien domestikuoti citrusiniai augalai auginami daugelyje šiltųjų kraštų. Tačiau jų ištakos yra pietų Azijoje, Kinijos ir Himalajų apylinkėse. D. J. Mabberley teigia, kad seniausias patvirtintas įrašas apie citrusinių vaisių auginimą yra kinų dokumente, vadinamame „Yu Gong“, kuriame aprašomos Kinijos provincijos, egzistavusios apie 2000 m. pr. m. e. Dokumente minima, kad apelsinai ir pomelo vaisiai buvo siunčiami į sostinę. Tikėtina, kad tikrasis domestikavimas įvyko dar anksčiau.

Per kelis artimiausius šimtmečius citrusiniai vaisiai paplito. Miltuotojo citrinmedžio apelsinai Japonijoje buvo žinomi jau 200 m. pabaigoje. Vakaruose citrinos tapo pirmaisiais europiečiams žinomais citrusiniais vaisiais. Atrodo, kad jie buvo auginami Šumere ir Mesopotamijoje.

Pasakojama, kad citrinas į Europą atvežė Aleksandras Didysis (356–323 m. pr. m. e.), užkariavęs Vakarų Aziją. Tačiau D. J. Mabberley teigia, kad viskas gali būti sudėtingiau. Graikų filosofas Teofrastas, Aleksandro amžininkas, rašė apie vaisius, kurie aprašymuose panašūs į citrinas, ir nelaikė jų naujovėmis. Vis dėlto Aleksandro imperija padidino prekybą tarp rytų ir vakarų, todėl gali būti, kad pasakojimuose esama tiesos.

Nepaisant šių neaiškumų, istorijos esmė pakankamai paprasta – citrusiniai augalai pirmiausia buvo domestikuoti Kinijoje arba jos apylinkėse, o iš ten paplito po visą Euraziją ir Afriką, o galiausiai – po visą pasaulį.

Citrusinių vaisių evoliucija

Tačiau laukinių citrusinių augalų randama ir už Kinijos ribų. Vėlyvasis citrinmedis auga visoje Pietryčių Azijoje. Ši gentis pasiekė ir Australaziją. Pasak D. J. Mabberley, „Naujojoje Kaledonijoje yra dvi ar trys vietinės rūšys, Papua Naujojoje Gvinėjoje – trys, o Australijoje – šešios“.

Nustatyti visų šių citrusinių augalų kilmę pasirodė gana sudėtinga – kadangi jie labai lengvai kryžminasi tarpusavyje, giminės medis yra beveik neišnarpliojamas.

Tačiau 2018 m. atliktas didelis tyrimas ėmėsi spręsti šį klausimą. Guohongas Albertas Wu iš JAV Energijos departamento Jungtinio genomo instituto su kolegomis surinko genominius ir kitus duomenis ir padarė išvadą, kad visi šiuolaikiniai citrusiniai augalai yra kilę iš 10 senovinių rūšių. Prieš 8–6 mln. metų citrusiniai vaisiai sparčiai diversifikavosi Azijoje, tikriausiai Himalajuose ir aplink juos. Vėliau kai kurie iš jų paplito Australazijoje, kur maždaug prieš 4 mln. metų įvyko antroji evoliucinė radiacija (spartus grupės įvairovės didėjimas).

Homininai ir citrusiniai vaisiai

2020 m. apžvalgoje nurodoma, kad dauguma primatų nemėgsta rūgštaus maisto – galbūt dėl to, kad rūgštus skonis gali reikšti puvimą. Mūsų rūšis yra viena iš nedaugelio išimčių.

Remiantis tuo, 2022 m. apžvalgoje nagrinėjama rūgštaus skonio evoliucija tarp gyvūnų. Apžvalgoje teigiama, kad beždžionių ir žmogbeždžionių bendras protėvis prarado gebėjimą gaminti vitaminą C prieš 61–74 mln. metų, kai buvo deaktyvuotas genas. Gali būti, kad taip atsitiko todėl, kad šie ankstyvieji primatai valgė tiek daug vaisių, kad jiems, skirtingai nei kitiems žinduoliams, nereikėjo patiems pasigaminti vitamino C.

Tačiau vėlesnėms rūšims, kurios buvo labiau visaėdės, grėsė skorbutas – mirtina liga, atsirandanti dėl vitamino C trūkumo. Citrusinių ir kitų vaisių, turinčių vitamino C, valgymas juos apsaugojo.

Toliau apžvalgoje pabrėžiama, kad šiuolaikiniai hominidai mėgsta arba bent jau toleruoja rūgštų maistą. Be to, 1984 m. atliktame tyrime ant 1,7 mln. metų senumo Homo habilis iš Tanzanijos dantų rasta erozijos, tarsi jie būtų valgę kažką rūgštaus.

Pirmieji homininai nebūtų susidūrę su citrusiniais vaisiais, nes jie gyveno tik Afrikoje, o citrusiniai vaisiai dar nebuvo pasiekę šio žemyno, kai jie evoliucionavo maždaug prieš 7 mln. metų. Manoma, kad pirmieji homininai su citrusiniais vaisiais galėjo susidurti, kai Homo erectus plėtėsi už Afrikos ribų, maždaug prieš 2 mln. metų. H. erectus palaikų rasta Indonezijos Javos saloje – o tai reiškia, kad jie keliavo per dabartinę Kiniją.

Ar H. erectus ir kiti Azijos homininai, pavyzdžiui, denisoviečiai, valgė citrusinius vaisius? Tiesą sakant, įrodymų yra mažai. Tačiau 2022 m. medžiotojų-rinkėjų bendruomenių vaikų mitybos per pastaruosius 20 000 metų apžvalgoje nustatyta, kad jie valgė labai įvairų maistą, o viename pranešime buvo nurodyti ir citrusiniai vaisiai.

Be to citrusinius vaisius homininai galėjo panaudoti ir kitais tikslais – pavyzdžiui, medaus kopinjėimui medų iš bičių lizdų. Siekiant tai padaryti, reikia būdo, kaip nuraminti ar atbaidyti bites. Dažnai tai daroma dūmais, tačiau, žinoma, homininai ne visada galėjo kontroliuoti ugnį. 2015 m. atliktas tyrimas rodo, kad ankstyvieji homininai vietoj to galėjo naudoti augalų ekstraktus, rinkdamiesi augalus, kuriuose yra vabzdžius atbaidančių cheminių medžiagų. Pietinėje Azijoje tai galėjo būti citrusiniai vaisiai, rašo „New Scientist“.