30 įdomiausių gamtos reiškinių (Video, Foto)

Šiuo atveju mokslo užduotis yra paaiškinti jų prigimti, ir nors tai padaryti pasiseka ne visada, noriu jus supažindinti su 30 įdomiausių gamtos stebuklų.

Mėnulio vaivorykštė

Vaivorykštė atsiranda dažniausiai po lietaus, kuomet Saulė apšviečia atmosferoje esančius vandens lašelius. Mėnulio vaivorykštė yra daug retesnis reiškinys, kuris pasirodo tik naktį, Mėnuliui priartėjus prie horizonto pilnaties metu. Viena populiariausių vietų, kur galite pamatyti Mėnulio vaivorykštę, Kumberlando kriokliai Kentukyje.

Miražas

Kitas optinis gamtos reiškinys yra miražas. Jis atsiranda, kai skirtingo tankio oro sluoksnių riboje lūžus šviesai, matome kitoje vietoje esantį vaizdą. Miražai skirstomi i apatinius (kai šiltesnis oro sluoksnis yra tiesiai virš žemės ir kai realus vaizdas yra aukščiau jo gaunamo atvaizdo), viršutinius (kai prie žemės paviršiaus yra šaltesnis oro sluoksnis, temperatūros inversija) ir susidedančias iš kelių miražų formų Fata Morgana. Miražą dažniausiai galima pamatyti ant karšto paviršiaus, tarkim kelio dangos arba dykumos.

Halas

Panašiai kaip vaivorykštė, halas (Saulės lankas) atsiranda Saulės spinduliams perėjus per šešiakampius ledo kristalus, pakibusius ore. Kartais dviems ar daugiau apskritimų susijungus aplink Saulę, jie pasidaro ryškesni ir suformuoja tai, kas paprastai vadinama „Saulės šunimis“ (angl. parhelia arba sun dogs). Aureolės taip pat gali susiformuoti aplink Mėnulį ir kitus ryškius dangaus kūnus, kaip Venera.

Veneros juosta

Veneros juosta yra rausva dangaus atraiža, apjuosianti visą dangaus skliautą, net ir priešingą Saulei pakraštį. Ji gali būti matoma bet kurioje mūsų planetos vietoje. Paprastai dangus virš mūsų galvų būna žydras, kadangi taip šviesos spindulius laužia Žemės atmosfera. Tačiau Veneros juosta atsiranda iš saulėlydžio ar saulėtekio metu nuraudusios, atmosferą perskrodusios Saulės šviesos.

Sidabriškieji debesys

Sidabriškieji debesys, tai naktį švytintys debesys, dažniausiai stebimi platumose tarp 50º ir 70º į pietus ir šiaurę nuo pusiaujo. Jie susiformuoja aukštutinėje mezosferos dalyje, apie 80 km aukštyje jai pereinant į termosferą, vadinamoje mezopauzėje. Ši mezosferos dalis pasižymi itin žema temperatūra (apie -100º C). Mezopauzėje taip pat itin mažas slėgis (1,4 Pa). Šių sąlygų nepakanka, kad vyktų vandens garų kondensacija, bet vasarą mezopauzės temperatūra nukrenta iki -120º C ir tada susidaro ledo gabaliukai. Šių debesų reiškinys iki šiol dar nėra visiškai paaiškintas.

Poliarinė pašvaistė

Poliarinė pašvaistė yra poliariniams regionams (Šiaures arba Pietų) būdingas Saulės vėjo sukeltas viršutinių atmosferos sluoksnių švytėjimas planetose, turinčias magnetosferas. Žemės poliarinė pašvaistė susidaro Saulės vėjo atneštoms dalelėms susidūrus su Žemės atmosfera (daugiausia – deguonimi ir azotu). Jonosferoje kilusi magnetinė audra sukelia švytėjimą. Nakties danguje pasirodo žydri, geltoni, žali, violetiniai spinduliai, lankai, marškos. Žalią spalvą pašvaistėms suteikia atominio deguonies, o raudoną – molekulinio azoto jonizacija ir švytėjimas. Dieną poliarinės pašvaistes nesimato, nes ją užgožia Saulės šviesa, tačiau pats reiškinys gali vykti ir dienos metu.

Spalvotas Mėnulis

Dėl tam tikrų atmosferos reiškinių Mėnulis kartais gali atrodyti mėlynos, oranžinės, raudonos ar kitos spalvos. Mėnulio spalva taip pat gali pasikeisti dėl dūmų, dulkių, bei užtemimo.

Mammatus debesys

Mammatus (dar kartais sutinkamas pavadinimas mammatocumulus) yra meteorologinis terminas, apibūdinantis kamuoliukų mozaiką primenančią debesų apačią. Šis audros debesų porūšis labiausiai paplitęs JAV ir dažniausiai laikomas ypač stipraus vėjo ar netgi uragano pranašu. Jie susiformuoja dažniausiai šiltaisiais metų mėnesiais ir geografiniu požiūriu būdingesni šilto jūrinio klimato regionams. Mammatus formuojasi nestabilioje atmosferos aplinkoje, dėl to lakūnams primygtinai rekomenduojama vengti tokio tipo debesų darinių. Kol kas dar nėra visiškai aišku, kaip jie susiformuoja.

Šventojo Elmo ugnis

Švento Elmo ugnis tai švytinti plazma, pasirodanti ant audros metu įelektrintų vietų, tokių kaip laivų stiebai ar žaibolaidžiai. Ji pavadinta Šventojo Elmo, jūreivių globėjo, garbei.

Ugnies tornadas

Ugnies tornadai, dar žinomi kaip „ugnies sūkuriai“, yra retas reiškinys, kuriam atsirasti reikia tam tikrų sąlygų. Susiformuoja liepsnų ir karšto oro stulpas, kuris „elgiasi“ panašiai, kaip tikras tornadas. Dažniausiai taip atsitinka per miškų gaisrus ir tokie stulpai būna nuo 10 iki 15 metrų aukščio, tačiau užregistruota ir pusantro kilometro aukščio ugnies tornadų. Daugiausiai aukų pareikalavo 1923 metais Japonijoje per žemės drebėjimą susiformavęs liepsnų tornadas, per 15 minučių nusinešęs 38 tūkst. gyvybių.

Gaisrų debesys

Kitas su karščiu susijęs reiškinys, tai gaisrų debesys (pyrocumulus). Jie atsiranda intensyviai šylant orui nuo žemės paviršiaus. Pagrindinės jų atsiradimo priežastys yra ugnikalniai, miškų gaisrai ir branduoliniai sprogimai.

Šviesos stulpas

Šis retas reiškinys vyksta, kai ledo kristalai, krisdami žemyn, išsidėsto horizontaliai ir tarsi veidrodis atspindi šviesą.

Deimantinės dulkės

Deimantines dulkes, taip pat kaip ir halus, sudaro ledo kristalai. Jas dažniausiai galime pamatyti esant giedram dangui ir minusinei temperatūrai.

Fenomenalūs krituliai

Fenomenalūs krituliai yra retas meteorologinis reiškinys, kurio metu žuvys, varlės bei kiti sutvėrimai tiesiog krenta iš dangaus. Panašūs įvykiai buvo užregistruoti ne vienoje pasaulio vietoje. Pasak vienos hipotezės, tuos „pakeleivius“ su savimi pasiima stiprūs vėjai, keliaudami per vandenis ir kitas vietoves, tačiau ji niekada nebuvo moksliškai įrodyta.

Virga

Virga – kritulių, išgaravusių, nepasiekus Žemės paviršiaus, juostos.

Katabinis vėjas

Katabinis vėjas pučia žemyn nuo kalvų, kalnų, ledynų. Jis skirstomas į šiltesnį ir šaltesnį už aplinką, bet paskutiniais metais taip vadinti linkstama tik šaltąjį. Šaltasis katabinis vėjas atsiranda kalvų ar kalnų viršūnėse, virš ledynų atšąlant orui (dėl išspinduliuojamos šilumos ar vertikalaus judėjimo). Atšąlančio oro tankis didėja, ir jis ima „ristis“ žemyn. Leisdamasis jis būna adiabatiškai spaudžiamas ir šyla, tačiau paprastai išlieka santykinai šaltas. Šaltieji katabiniai vėjai paprastai susidaro nakties pradžioje, kai Saulė liaujasi šildžiusi, o gruntas šilumą išspinduliuoja infraraudonosios spinduliuotės pavidalu. Šaltas netropinių ciklonų oras gali sustiprinti šį efektą. Smarkūs katabiniai vėjai beveik visus metus pučia virš Antarktikos ir Grenlandijos.

Ugnies vaivorykštė

Ugnies vaivorykštė yra nepaprastai retas reiškinys, kuris įvyksta Saulės spinduliams perėjus per aukštuosius debesis, kuriuose susikaupė didelė ledo kristalų koncentracija.

Žaliasis spindulys

Žaliasis spindulys, tai optinis reiškinys, kurį galime labai trumpai stebėti virš Saulės jai tekant ir leidžiantis. Jis dažniausiai matomi plokščiame horizonte, pavyzdžiui, virš vandenyno, bet kartais žaliąjį spindulį galime pamatyti ir Saulei leidžianti virš kalnų ar debesų viršūnių. Šio reiškinio priežastis yra šviesos lūžimas atmosferoje. Šviesa žemesniuose atmosferos sluoksniuose juda lėčiau, dėl didesnio oro tankio. Dėl to Saulės spinduliai šiek tiek išlinksta pagal Žemės linkį. Didesnio dažnio šviesa (žalia/mėlyna) išlinksta labiau nei mažesnio dažnio šviesa (raudona/oranžinė), todėl žalia/mėlyna šviesa iš aukštesnės Saulės dalies jai besileidžiant matoma ilgiau nei raudona. Žalieji spinduliai matomi ryškiau esant atmosferos inversijai, kuri, padidindama atmosferos tankio gradientą, padidina ir šviesos refrakciją. Žalias spindulys dažniau matomas švariame ore, kai daugiau neišsisklaidžiusios Saulės šviesos pasiekia stebėtoją. Saulei tekant ar leidžiantis galime tikėtis ir mėlynojo spindulio, tačiau mėlyna spalva dažniausiai išsisklaido nepasiekusi mūsų akių.

Mėnulio žiedas

Mėnulio žiedas, gana įprastas gamtos reiškinys, stebimas tada, kai aukštai danguje sklandančiuose plunksniniuose debesyse susikaupia milijonai mažyčių ledo kristalų. Pro vieną kristalo paviršių patenkanti ir pro kitą paviršių išeinanti Mėnulio šviesa lūžta 22 laipsnių kampu, ir spinduliai kaip tik dėl to išsidėsto šį kampą atitinkančio žiedo perimetre. Kadangi dažniausiai ledo kristalų forma būna tokia pati, įvairiose vietose stebimas Mėnulio žiedas daugumoje atvejų taip pat yra vienodo dydžio.

Rūko lankas

Rūko lankas yra atmosferinės optikos reiškinys, giminingas vaivorykštei. Skirtingai nuo vaivorykštės, jis atsiranda dėl žymiai smulkesnių (< 0,05 mm) vandens lašelių, esančių rūke. Dėl šios priežasties rūko lankas neturi spalvų bei stebimas baltas arba pilkas. Rūko lankai kartais yra vadinami „baltosiomis vaivorykštėmis“. Rūko lanką irgi sukelia difrakcijos reiškinys, bet, skirtingai nuo vainiko, turinčio didelį skaičių spalvotų žiedų, skirtingos spalvos keliauja tuo pačiu erdviniu kampu.

Prietemos spinduliai

Prietemos spinduliai yra Saulės šviesos „šukės“, matomos, šviesai išeinant iš už šešėlį metančių objektų, pavyzdžiui, medžių ar debesų. Tokie spinduliai dažniausiai susidaro Saulės spinduliams išeinant pro tarp debesų esančius tarpus. Jie vadinami prietemos spinduliais, nes kontrastas tarp apšviestų ir neapšviestų plotų geriausiai matomas esant prietemai. Įvairios atmosferos dalelės išsklaido šviesą, o dėl spindulių difrakcijos, atspindžių ir išsklaidymo žmogaus akis pasiekia plačių šviesos "kolonų" vaizdas.

Kondensacinė banga

Esant kondensacinei bangai, į viršų judanti debesies dalis yra geriausia vieta debesų formavimuisi, o besileidžianti dalis yra tinkamiausia giedram dangui. Todėl galima stebėti debesų eiles ir giedrus dangaus plotus tarp eilių. 

Kondensacijos banga tėra paprasta banga, judanti per stabilų atmosferos sluoksnį. Kylančios audrų oro srovės gali sukelti kondensacijos bangas, bandydamos prasiskverbti į tropopauzę. Tropopauzė – tai labai stabilus atmosferos sluoksnis.

Sulaužytas spektras

Retai pasitaikantis efektas, vadinamas sulaužytu spektru, puikiai matomas šioje fotografijoje. Šešėlis viduryje iš tikrųjų yra žmogaus, fotografuojantis nuo kalno viršaus. Tam, kad būtų sukurtas toks efektas, fotografas būtinai turi žiūrėti žemyn nuo kalno viršaus į rūką ar miglą, o už jo turėti šviesti Saulė.

Kelvino Helmholtzo debesys

Kelvino Helmholtzo debesų forma primena vandenyno bangas. Jie susidaro, kai atmosferoje susiduria dvi skirtingos vėjo srovės.

Ritinio debesis

Ritinio debesis susidaro audrų metu nedideliame aukštyje nuo žemės, kai šalto oro bangos stumia į viršų šiltą orą. Ritinio debesyse oras gali suktis ratu aplink horizontaliąją ašį. Dažniausiai šiuos debesis lydi griaustinis ir lietus, tačiau ne visada. Tokio tipo debesys yra labai reti ir juos tenka pamatyti tikrai ne dažnai.

Rytiniai garbės debesys

Rytiniai garbės debesys taip pat gana retas meteorologinis reiškinys, jie susidaro žemai (apie 100 - 200 metrų aukštyje) ir tik tam tikruose pasaulio kontinentuose (dažniausiai Australijoje). Jie yra priskiriami prie ritininių debesų ir turi daug panašių savybių, nors apie jų susiformavimą žinoma mažai.

Gravitacinės kalvos

Šiek tiek nuo kitų reiškinių besiskiriantis reiškinys yra gravitacinės kalvos. Tai yra kampuoto kelio išsitiesimas, kai automobiliai paslaptingai rieda kalno šlaitu į viršų. Tai paaiškinama aplinkiniu kraštovaizdžiu, kuris išsidėsto, sukurdamas iliuziją, jog kelias leidžiasi priešinga kryptimi. Gravitacinio kalno nuokalnė yra optinė iliuzija.

Vienas svarbiausių faktorių, sukuriančių tokią iliuziją yra užstotas horizontas. Be horizonto žmogui labai sunku nustatyti plokštumą, kadangi negalima atlikti patikimo palyginimo. Objektai, kurie paprastai atrodytu maždaug statmeni žemei (pavyzdžiui, medžiai) gali iš tikrųjų būti pakrypę, sukurdami optinę iliuziją.

Ledo apskritimai

Ledo apskritimai, tai natūralus gamtos reiškinys, kurį suformuoja povandeninės srovės. Jį galima pamatyti tik neįprastai šaltose vietovėse.

Kamuolinis žaibas

Kamuolinis žaibas yra labai retas fizikinis reiškinys, švytintis 10-30 cm skersmens, tikriausiai plazmos, kamuolys. Kamuoliniai žaibai yra labai menkai ištirti, kadangi matomi ypač retai. Tikslios atsiradimo priežastys nėra žinomos, pasiūlytos tik kelios hipotezės. Mokslininkams dar niekada nepavyko laboratorijoje sukurti dirbtinio kamuolinio žaibo. Manoma, kad kamuolinis žaibas susidaro perkūnijos metu po žaibo išlydžio (nors gali būti ir audros pradžioje ar pabaigoje) ir „klajoja“ oru. Teigiama, kad jis gali patekti į pastatą per visai mažą angą - orlaidę, dūmtraukį, net rakto skylutę. Kamuolinis žaibas savo kelyje sutikęs kliūtį gali netikėtai sprogti. Patariama pamačius tokį žaibą nebėgti, nebandyti jo liesti, nesiartinti, kad neįvyktų sprogimas. Teigiama, kad po tokio žaibo lieka aštrus sieros kvapas.

Blyksniai