Aptiko masyvias struktūras, kurių „neturėtų būti“. Ramiajame vandenyne vyksta nepaaiškinami dalykai

Mokslininkai iš Ciuricho ETH ir Kalifornijos technologijos instituto (Caltech) giliai po Ramiuoju vandenynu atrado masyvias struktūras, kurių „neturėtų būti“.

Ši paslaptinga medžiaga, dėl kurios seisminės bangos regione elgiasi keistai, gali būti prieš šimtus milijonų metų prarastos žemės egzistavimo įrodymas.

Pagal dabartines mokslines teorijas, anomalios medžiagos apatinėje mantijoje, esančioje apie 1000 km po vandeniu, „ten neturėtų būti“.

Pasak mokslininkų, išvados, apibūdinamos kaip „didelė paslaptis“, keičia „mūsų dabartinį supratimą apie tai, kaip veikia Žemė“.

„Žemės struktūros nustatymas yra nepaprastai svarbus norint atskleisti jos vidinę dinamiką“, – sakoma straipsnyje, paskelbtame žurnale „Scientific Reports“.

Šie rezultatai rodo įvairesnę šių anomalijų kilmę Žemės mantijoje.

Žemė susideda iš trijų sluoksnių – plutos, mantijos ir šerdies, kuri vėliau buvo padalinta į „vidinę“ ir „išorinę“.

Problema ta, kad niekas negali pažvelgti į Žemės vidų ir niekas negali pakankamai giliai gręžti, kad paimtų uolienų pavyzdžius iš mantijos. Vietoj to, mokslininkai tiria seisminių bangų – žemės drebėjimų ir sprogimų sukeltų vibracijų – greitį, kai jos keliauja per planetos vidų.

Seismografų stotys fiksuoja šias bangas ir, remdamiesi šiais įrašais, ekspertai gali padaryti išvadas apie Žemės sandarą ir sudėtį. Tai labai panašu į tai, kaip gydytojai ultragarsą naudoja organų, raumenų ar venų vaizdams sudaryti kūno viduje, jo neatverdami“, – sako ETH mokslininkai.

Taip pat gerai žinoma, kad Žemės litosfera – jos uolinis išorinis apvalkalas, įskaitant viršutinę mantiją ir plutą – sudaryta iš maždaug 15 tektoninių plokščių. Seisminį aktyvumą galima rasti palei tektoninių plokščių ribas, kur plokštės trinasi viena į kitą. Tačiau senovėje didelės plokštės „subdukcijos“ būdu nugrimzdo į Žemės mantiją.

Naujajame tyrime ETH ir Caltech mokslininkai naudojo skaičiavimo techniką, vadinamą „visos bangos formos inversija“, leidžiančią iš seisminių bangų duomenų sukurti trimatį Žemės vaizdą.

Jie nustatė sritis po Ramiuoju vandenynu, kurios atrodo kaip subduktuotų plokščių liekanos, tačiau yra toli nuo plokščių ribų ir neturi geologinių praeities subdukcijos įrodymų.

Ramusis vandenynas yra viena didelė plokštė, todėl po juo neturėtų būti jokios subduktyvios medžiagos.

Tai rodo, kad anomalijos nėra prarastos subduktyvios plokštės. Tačiau kas yra ši medžiaga ir ką ji reiškia vidinei Žemės dinamikai, lieka paslaptis.