Tai pakeitė klimatą ir sukėlė badą. „Kaltininkas“ rastas po 200 metų

Pasaulinis temperatūros kritimas, mažesnis pasėlių derlius ir galiausiai badas – štai ką lėmė didysis 1831 m. ugnikalnio išsiveržimas. Ilgą laiką mokslininkai negalėjo nustatyti, kuris ugnikalnis buvo už tai atsakingas. Įkalčiai nuvedė juos į Kurilų salas.

Tarptautinė mokslininkų komanda teigia, kad pelenus iš 1831 metų ledo šerdies palygino su konkretaus ugnikalnio. Tai buvo įmanoma gavus mikroskopinius pelenų fragmentus iš Arkties ledo šerdies ir atlikus išsamias chemines analizes.

„Šie fragmentai yra labai maži, ne daugiau kaip 1/10 žmogaus plauko skersmens“, – sako tyrimui vadovaujantis dr. Williamas Hutchinsonas.

Nustatyta, kad pelenus išspjovė Zavarickio ugnikalnis Simušyro saloje, kuri yra Kurilų archipelago dalis. Dėl išsiveržimo susiformavo 3 kilometrų pločio ugnikalnio kaldera.

Pelenų pavyzdžiai

Nustatyta, kad ugnikalnio išsiveržimas įvyko 1831 m. pavasario ir vasaros sandūroje. Iki šiol atrodė, kad paskutinis jo išsiveržimas įvyko 800 m. preš mūsų erą. Pelenų fragmentai, gauti iš ledo šerdies, buvo lyginami su pavyzdžiais iš netoliese esančių ugnikalnių, kurie į universitetą ištirti buvo atvežti prieš daugelį dešimtmečių.

„Akimirka, kai vienu metu tyrėme pavyzdžius iš šerdies ir iš šio konkretaus ugnikalnio, buvo nepaprastas. Negalėjau patikėti, kad duomenys buvo identiški. Tada daug laiko praleidau rinkdamas ir analizuodamas informaciją apie Kurilų salos ugnikalnių išsiveržimus ir jų mastą, kad įsitikinčiau, ar ryšys teisingas“, – pridūrė dr. Hutchinsonas.

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad Žemėje yra daug prastai ištirtų ugnikalnių, esančių atokiuose pasaulio regionuose. Jis aiškina, kad dėl to bus sunku numatyti, kur ir kada įvyks kitas didelis išsiveržimas.