Z. Butkevičius. Sodyboje prie upės - vietinės reikšmės pasaulio pabaiga

Išvados tokios – jei nepasikeisime, tai labai greit priartėsime prie ribos, nuo kurios bus nebeįmanoma sugrąžinti natūralią aplinką. Laiko nedaug – pasikeisti privalome per artimiausius 10 metų. Jei taip neatsitiks, prapuls penktadalis augalų ir gyvūnų rūšių. Dar 33 proc. rūšių gausumas nukris žemiau to lygio, kuris užtikrina nuolatinę reprodukciją. Tuoj tuoj išmirti žada apie 40 proc. roplių rūšių.

Manęs tai labai nenugąsdino. Gal dėl to, kad patinka pabuvoti vienoje vietelėje, kur žmonės išnaikino tikrai ne mažiau kaip 95 proc. augalų ir gyvūnų rūšių. Mat pažįstamas įsigijo seną sodybą ant Neries kranto.

Pinigų turėjo, tai nugriovė seną trobelę, išrovė krūmus. Dabar viskas tviska blizga. Kasmet net naujo smėlio paplūdimin atveža. Gal bent hektaro veja skutama penketą šešetą sykių per vasarą, visur išgrįsti takeliai, išpuoselėti gėlynai. Ta veja jau mažai kuo skiriasi nuo sintetinės futbolo aikštės dangos. Jei kokį vabaliuką vėjas ten ir užneša, tai tas greit pakrato kojeles, nes neturi ką ėsti.

Ir pažįstamas patenkintas, ir man smagu pasisvečiuoti tokioje grožybėje. Nors žinau, jog visa tai – vietinės reikšmės pasaulio pabaiga. Pasaulio pabaiga tūkstančiams gyvybių, kurios ten gerai jautėsi, kol prie senos trobelės glaudėsi varnalėšynai, dilgėlynai.

Bet anapus upės – vešlus miškas ir jokių sodybų. Irgi smagu.

Dar smagiau, kai pagalvoji, jog per paskutinį šimtmetį Lietuvos laukinių gyvūnų ir augalų pasaulyje maža kas pasikeitė. Žinoma, Raudonoji knyga vis storėja. Nereikėtų galvoti, jog kiekvienas ten įrašytas vardas – tai ateinančių metų numirėlis. Beveik visi gyvosios gamtos tyrinėtojai įsitikinę (ir jie teisūs), jog kai kurių rūšių gausumas sumažėjo dėl žmonių veiklos. Labai įsimylėję savo tyrimo objektus dažnai įtikinėja, jog ta ar kita rūšis – ties išnykimo riba. O, kokias eiles kandidatų į Raudonąją knygą jie išrikiavę! Deja, komisija daug ką atmeta. Dažniausiai pagrįstai.

Prisiminkime kad ir palyginti neseną istoriją su baravykais, kai juos įsimylėjęs grybų specialistas reikalavo išmatuoti kepurėlės dydį ir tada, pagal formulę apskaičiavus, spręsti – galima rauti ar ne. Jei taip nedarysime – baravykai išnyks. Kažkodėl tada niekas neatkirto – baravykai išnyks tada, kai išnyks miškai. Jų pražūtis – ne grybautojo peiliukas.

Na, be įsimylėjusių gamtininkų daug ko nežinotume, patys gamtos mokslai prarastų savo žavesį. Palinkėkime jiems ilgo gyvenimo ir atradimų džiugesio.

Tik vargu ar visada verta aklai pasitikėti prognozėmis. Niūriausi skeptikai, pasiremdami Nagojos konferencijoje paskelbtais duomenimis, gana rimtai kalba apie artėjančią šeštąją Didžiąją Žūtį. Senojoje knygoje (Žemės sluoksniuose) iki šiol pavyko aptikti penkias Didžiąsias Žūtis, po kurių biosferoje ėmė vyrauti visiškai nauji augalai ir gyvūnai. Pirmoji Didžioji Žūtis – ordoviko (maždaug prieš 450 – 440 milijonų metų); paskiau eina devono (maždaug prieš 364 milijonus metų), permo (261 milijonas metų), triaso ( prieš 205 milijonus metų) ir pagaliau didžiosios dinozaurų skerdynės kreidos periode (maždaug prieš 65,5 milijono metų).

Kalbama, kad dinozaurų floros ir faunos pasaulį pražudė užklydęs asteroidas; dabar tvirtinama, jog šeštąją Didžiąją Žūtį sukels žmonės.

Biologinės įvairovės konferencijose rimtieji mokslo veidai įtikinėja, jog laiko mums persiorientuoti liko labai nedaug, gal keliasdešimt metų. Politikai jiems pritaria, bet dar ir priduria – deja, kol kas tą lyties keitimo operaciją teks atidėti, nes užklupo pikta tetulė krizė, todėl teks pasistengti, kad vartojimas didėtų. Mes žinome, kad didėjantis vartojimas artina Didžiąją Žūtį. Bet kai tik krizę įveiksime, išsyk pagerėsime, gyvensime protingiau, taupiau…

Sakoma, kad melo – trumpos kojos. Oi ilgos! Pirmoji Biologinės įvairovės konvencija buvo pasirašyta 1992 metais Rio de Žaneire. Pažadai buvo panašūs. Įdomus sutapimas – nuo to laiko žemės ekologinės sistemos degradavimas pradėjo žengti septynmyliais žingsniais. Ir nesustoja.

Jungtinių Tautų raštininkai, mokslo pasaulio remiami, iki šiol parengė bent kelias naujas rezoliucijas, įvykusioms Biologinės įvairovės konferencijoms. Dabar kurpia naujas, mat patyrimo turi. Reikia tik įrašyti naujos konferencijos vietą ir laiką. Maldelė – ta pati. Ir kažkas ja vis dar tiki.

Man smagu užsukti į kertinę buveinę – krūmais užžėlusios griovos, pažliugusios pievaitės, kai kur – žemuogių kalneliai. Per augalų sąžalynus neprasibrausi, paskiau pusę dienos nuo savęs erkes rankiosi. Pasivaikščiojimas su loterijos elementais – gavai encefalitinę ar su Laimo liga? Smagu, bet tik trumpai.

O štai toje sodyboje, kurią ištiko ekologinė katastrofa, smagu pasėdėti ilgėliau, saulutės atokaitoje klausytis, kaip čiurlena dirbtinis kriokliukas ir retsykiais užmesti akį į japonišką sodelį, į kurį atvežta didelių akmenų.

Kitame krante – gražus miškas. Sako, kad privatus. Gerai, kad jame neleidžiama įsikurti žmonėms, pasidaryti sau irgi tviskančią žibančią sodybą. Tai man gadintų nuotaiką, todėl šiuo požiūriu remiu visų atspalvių žaliuosius.

O jie tvirtina, kad Lietuvoje daugybė žmonių tokių sodybų nenori. Vadinasi, Didžioji Žūtis mus turėtų aplenkti.