„Turi apie šešis gaisrų randus.“ Medžių randai atskleidžia, kuo gaisrai praeityje skyrėsi nuo dabartinių

Medžių randai, kuriuos prieš šimtus metų paliko gaisrai, padeda mokslininkams suprasti praeities miškų gaisrų tendencijas visoje Šiaurės Amerikoje – ir suteikia užuominų, kaip gaisrai gali vystytis toliau, dėl tolesnio klimato kaitos. Ugnies randai yra nedidelės žaizdos, atsirandančios, kai ugnis dega šalia medžių, bet jų nenužudo. Pasak Kolorado universiteto (JAV) atstovo Chriso Guitermano, jie suteikia daug informacijos apie praeityje kilusius gaisrus ir jų priežastis.

Dendrochronologams, tiriantiems gaisrų paliktus randus, kiekvienas medis ir kiekviena vieta pasakoja istoriją apie praeities mišką, jo amžių, kaip klimatas paveikė jo augimą, kaip gaisras plėtėsi ir paveikė mišką – ir kaip žmonės jį sustiprino ar sutrikdė, pasakoja mokslininkas.

Ch. Guitermanas ir jo kolegos ištyrė Šiaurės Amerikos gaisrų randų duomenų bazę, kuri buvo sukurta 2022 m., kad mokslininkai galėtų sužinoti apie praeities miškų gaisrus, naudodami fizinius medžiuose saugomus duomenis. Dauguma medžių šioje duomenų bazėje turi apie šešis gaisrų randus. Tyrėjai daugiausia dėmesio skyrė pažeidimams nuo 1750 iki 1880 metų. Šis laikotarpis prasidėjo prieš plačiai paplitusią industrializaciją ir šiuolaikinę miškų gaisrų erą.

Rezultatai parodė, kad daugelyje vietovių, kuriose šiandien vyksta dideli miškų gaisrai, įskaitant Vakarų Kanados ir JAV dalis, prieš daugiau kaip 150 metų buvo dažni ir plačiai paplitę. Kaip ir šiandien, tuometiniai gaisrai buvo įtakojami daugeliu veiksnių, įskaitant klimatą, augmeniją ir žmones, sako tyrėjas. Žemės drėgmės ir gaisrų randų duomenys atskleidė ypač aiškų ryšį tarp sausrų laikotarpių ir vėlesnių gaisrų.

Tačiau dauguma tuometinių gaisrų buvo žymiai švelnesni nei šiandien. XX a. pradžioje miškų gaisrai Šiaurės Amerikoje buvo iš esmės suvaldyti. Dėl to susidarė augalų perteklius, kuris savo ruožtu padidino gaisrų dydį ir stiprumą.

„Jei istoriniai gaisrų režimai būtų išlikę, šiuolaikiniai gaisrai, net esant „ekstremalioms“ sąlygoms, greičiausiai būtų gana suvaldomi ir naudingi miškams“, – sako Ch. Guitermanas. Tyrimas primena, kad po sausros gaisrai būdavo dažni ir plačiai paplitę, o dėl klimato kaitos galime tikėtis dar didesnių sausrų, sako jis.

„Kai gaisrų aktyvumas sinchronizuojasi su regionine sausra, gaisrų gesinimo ištekliai greitai per daug išskaidomi ir išsenka, – sako Tomas Swetnamas iš Arizonos universiteto. – Bendrosios išvados rodo, kad per metus gali kilti didelių gaisrų pavojus, ypač Vakarų Šiaurės Amerikoje.“

Ch. Guitermanas baiminasi, kad gaisro sužaloti medžiai, kelmai ir rąstai galiausiai išnyks iš mūsų miškų, todėl juos reikėtų surinkti ir ištirti dabar. „Skubumas yra didžiulis, nes žmonės, klimatas ir ugnis pašalina, žaloja ir degina praeities gaisrų režimų įrodymus, o mums dar reikia daug ko išmokti“, – sako jis.

Tyrimas paskelbtas žurnale „Global Ecology and Biogeography“.

Parengta pagal „New Scientist“.