Pajūryje aptiko įspūdingą 400 mln. metų amžiaus radinį. Paleontologas paaiškino, kas tai

Dažnai prie jūros atvykstantis Algirdas Mitrofanas pasivaikščiojimo metu rado įspūdingos išvaizdos fosiliją ir su Delfi skaitytojais pasidalijo įspūdingu radinio, aptikto ties Karkle, nuotraukomis.

„Baltijos jūros pakrantėje radau 400 mln. metų Favosites koralą“, – teigė A. Mitrofanas.

Koks tai radinys?

Pasiteiravome Vilniaus universiteto paleontologo, geologo prof. Andrejaus Spiridonovo, kad paaiškintų, kas tai per radinys ir kuo jis ypatingas.

„Žvelgiant į fosilijos nuotraukas, galima teigti, kad tai iš tiesų yra favosite koralo fosilija, ordoviko ar silūro periodų, maždaug 450-418 mln. metų amžiaus“, – teigė prof. A. Spiridonovas.

Anot A. Spiridonovo, tokios koralų fosilijos yra dažnos ne tik Baltijos pakrantėje, bet ir apskritai visoje Lietuvoje – pavyzdžiui rieduliuose, kuriuos ledynai iškasė ardydami apatinio paleozojaus uolienas Šiaurės Estijoje ir aplink ją esančiame Baltijos jūros dugne.

Tiesa, prieš 450-400 mln. metų čia, kur dabar yra Baltijos jūra, buvo taip vadinamas Baltijos sedimentacinis baseinas, kuris niekaip nesusijęs su dabartine Baltijos jūra.

„Tuo metu gyveno viskas – veikiausiai šimtai tūkstančių rūšių, priklausančių visiems dabartiniams gyvūnų tipams, kurie atsirado prieš tai buvusiame kambro periode – kambro evoliucinio sprogimo metu. Tai ir galvakojai moliuskai ortocerai ir endocerai, bežandės žuvys konodontai ir kt.“, – teigė prof. A. Spiridonovas.

Pasak paleontologo, daugiausia tokių fosilijų galima rasti Estijoje ir Švedijos Gotlando saloje, tačiau silūro periodo fosilijų aptinkama ir rieduliuose Lietuvoje.

Gyvūnija ordoviko ir silūro periodų metu

Kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, ordoviko (prieš maždaug 488,3 – 443,7 mln. metų) klimatą lėmė vadinamasis šiltnamio efektas, jūros buvo šiltos, jose nusėdusios karbonatinės nuosėdos palaidojo gausią jūrinę fauną.

Jūrinės gyvūnijos pasaulis buvo gausus ir įvairus: klestėjo pirmuonys (foraminiferai, spinduliuočiai), graptolitai, konodontai, sekliose jūrose, ypač priekrantėse − vėžiagyviai, pintys, pečiakojai, pilvakojai ir galvakojai moliuskai, trilobitai. Atsirado daug naujų gyvūnų: samangyvių, iš dygiaodžių – jūrų lelijų, jūrų žvaigždžių, jūrų ežių. Viduriniame ordovike iš duobagyvių pasirodė ir suklestėjo pirmieji pavieniai ir kolonijiniai koralai – stromatoporai, tabuliatai ir keturspinduliai koralai. Atsirado pirmieji į žuvis panašūs primityvūs stuburiniai gyvūnai − bežandžiai. Visa ši gausi gyvūnija vystėsi Atlanto ir Ramiojo vandenynų zoogeografinėse provincijose.

Gyvūnijos klestėjimą epikontinentinėse jūrose lėmė šiltas jūrų vanduo, normalus druskingumas, pakankama vandens aeracija, nedidelis vandens telkinių gylis. Minėtų sąlygų indikatoriai − dažnos koralų (stromatoporų, tabuliatų) liekanos.

Silūro periode (prieš maždaug 443 – 418 mln. m.) gyvūnija buvo gausi, gyveno šiltose jūrose. Klestėjo pečiakojai, galvakojai ir kiti moliuskai, kiautuotieji vėžiagyviai; trilobitų mažėjo. Lagūnose gyveno dideli (kartais iki 3 m ilgio) Eurypterus ir Pterigotus genčių skorpionai.

Toliau vystėsi kolonijiniai koralai (stromatoporai, tabuliatai, rugozai), jūrų lelijos, klestėjo tentakulitai, šiek tiek sumažėjo graptolitų ir konodontų, tačiau jie ir silūro periode sudarė archistratigrafines grupes. Iš bežandžių išsivystė pirmosios žuvys.