Atvėsusi planeta ir žalia Saulė: štai ką lėmė paslaptingo ugnikalnio Rusijoje išsiveržimas

Zavarickio ugnikalnis – Kurilų salų kalderoje esantis milžinas – paskutinį kartą išsiveržė 1957 m. Dabar yra įrodymų, kad šis ugnikalnis susijęs su katastrofišku 1831 m. įvykusiu įsiveržimu. Dėl šio įvykio į stratosferą pateko tiek sieros, kad atvėso Šiaurės pusrutulis ir dangus nusidažė keistomis spalvomis. 

Įspūdingas Zavarickio kraštovaizdis 

Atokioje Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų dalyje tarp šiaurinės Japonijos ir Rusijos Kamčiatkos pusiasalio driekiasi salų grandinė. Tai Kurilų salynas – retai apgyvendintas regionas, kuriame dominuoja ugnikalniai. 

Vienas ryškiausių jo bruožų – Zavarickio ugnikalnis, esantis Simušyro saloje. Šią sudėtingą vulkaninę struktūrą sudaro stačiai išsidėsčiusios kalderos, supančios centrinį ežerą.

2024 m. rugsėjo 12 d. aparatas „Operational Land Imager“ (OLI), esantis palydove „Landsat 8“, užfiksavo išsamius Zavarickio nelygaus reljefo vaizdus. 

Ugnikalnio širdyje yra jo jauniausia kaldera. Nuo pat susiformavimo jos ribose įvyko nedideli išsiveržimai, prasidėję apie 1910 m., kurių metu susidarė pelenų kūgiai ir lavos kupolai. Paskutinis užfiksuotas išsiveržimas 1957 m. išmetė medžiagos, kuri užpildė dalį ežero ir suformavo 350 m pločio ir 40 m aukščio kupolą.

Kataklizminis XIX a. išsiveržimas 

Tačiau ankstesni Zavarickio išsiveržimai buvo kur kas stipresni. Naujausi tyrimai rodo, kad jo vidinė kaldera galėjo susiformuoti per vieną galingiausių XIX a. ugnikalnių išsiveržimų – kataklizmą, pakeitusį kraštovaizdį ir galbūt paveikusį pasaulio klimatą. 

Ankstesnės poliarinio ledo kernų analizės parodė, kad 1831 m. įvykęs didelis išsiveržimas į stratosferą išmetė kelias tonas sieros, kuri atspindėjo Saulės spinduliuotę atgal į kosmosą ir dėl to Šiaurės pusrutulis atvėso maždaug vienu laipsniu Celsijaus. 

O tos vasaros istoriniuose aprašymuose pažymima, kad Saulė atrodė žalia, violetinė ir mėlyna – taip gali nutikti, kai atmosferoje esančios vulkaninės dalelės išsklaido saulės šviesą. Tačiau tikėtinas vulkaninis šių reiškinių šaltinis ilgą laiką liko neišaiškintas.

Dabar mokslininkai palygino ledo branduoliuose išlikusios vulkaninės medžiagos cheminę sudėtį su paskutinio didelio Zavarickio išsiveržimo chemine sudėtimi. Radiokarboninis datavimas ir iš cheminės sudėties palyginimai padėjo nustatyti, kad Zavarickoo ugnikalnis buvo 1831 m. didžiojo išsiveržimo, kuris sukėlė kataklizmą, šaltinis.

Tyrimo autoriai pažymėjo, kad liko neišspręsta ir daugiau to laikmečio paslapčių. Kitų dviejų XIX a. pradžioje įvykusių ugnikalnių išsiveržimų, apie kuriuos byloja ledo kernų duomenyse užfiksuoti sieros šuoliai, šaltiniai dar nenustatyti, rašo „SciTechDaily“.