„Evoliucinis primatų socialinio ryšio reliktas.“ Ar gyvūnai bučiuojasi?

Bučiniai yra svarbi žmonių kultūros dalis. Remiantis Irake rastomis senovinėmiss dantiraščių lentelėmis, žmonės bučiuojasi mažiausiai nuo 2500 m. pr. m. e. Šiandien daugelyje pasaulio visuomenių žmonės vienokia ar kitokia forma bučiuojasi – nesvarbu, ar tai būtų romantika, ar šeimyniška meilė, ar draugiškas pasisveikinimas.

Kai elgesys taip plačiai paplitęs, prasminga pasidomėti, ar kitos rūšys elgiasi taip pat – ir ar toks elgesys turi evoliucinę kilmę. Taigi, ar kiti gyvūnai bučiuojasi? 

Tačiau tam pirmiausia reikia apibrėžti bučinio sąvoką – o tai nėra taip paprasta, kaip atrodo. 

Žmogaus bučiavimasis gali būti labai įvairus – nuo susilietimo liežuviais iki platoniško pakštelėjimo į skruostą. Lūpų prigludimo prie kito žmogaus lūpų ketinimas taip pat yra svarbus. Lūpų prispaudimas prie kito žmogaus lūpų atliekant dirbtinį kvėpavimą gali būti fiziškai panašus į bučinį, bet tik nedaugelis žmonių tai taip įvardytų. Apskritai, žmogaus bučinys turi išreikšti kokį nors teigiamą socialinį jausmą – seksualinį, romantinį ar platonišką.

Knygos „The Science of Kissing“ autorė Sheril Kirshenbaum pasakoja, kad kad gyvūnų karalystėje yra daugybė pavyzdžių, kuriuos mes galime laikyti „bučiniais“: nuo vėžlių susiglaudimo galvomis iki briedžių ir žeminių voverių trynimosi nosimis.

Turbūt vienas akivaizdžiausių gyvūnų bučinių pavyzdžių yra šunų žmonėms atliekamas veido laižymas. Šunys priartina nasrus prie savo žmonių veidų ir ima laižyti, kad parodytų meilę – nors toks elgesys gali turėti ir daugybę kitų tikslų, pavyzdžiui, viliojimo ar kvapų pojūčio sustiprinimo. Tikėtina, kad tokį elgesį sustiprina teigiama šeimininkų reakcija. 

Todėl svarbu pabrėžti, kad tyrinėdami tokio pobūdžio gyvūnų elgesį, mokslininkai stengiasi neantopomorfizuoti gyvūnų ir nežiūrėti į jų veiksmus per žmogaus motyvacijos ir elgesio prizmę. Taigi, nors galima tirti šunis ir pastebėti, kad jie linkę laižyti žmonių, su kuriais palaiko artimus santykius, veidus, negalime manyti, kad šie „bučiniai“ jiems turi tokią pačią reikšmę kaip ir mums. Dėl šios priežasties tokie veiksmai dažnai vadinami ne „bučiniais“, o „į bučinius panašiu elgesiu“ – ir jie ne visada turi teigiamą atspalvį kaip žmonių bučiniai. 

Pavyzdžiui, Afrikos savanoje galite pamatyti porą žirafų, susikibusių kaklais, kartais braukiančių veidais ir lūpomis viena per kitą. Tačiau šis į bučinius panašus elgesys nėra meilės demonstravimas, tai – dominavimo ritualas, kuriuo siekiama nustatyti, kuri žirafa yra aukštesnio socialinio statuso.

Ar kiti primatai bučiuojasi? 

Primatai yra vieninteliai gyvūnai, kurie gali „bučiuotis“ sučiauptomis lūpomis taip, kaip tai daro žmonės – kitos rūšys neturi tam reikiamos anatomijos. O kalbant apie gyvūnų karalystę, mažosios šimpanzės (dar vadinamos bonobais, Pan paniscus) gali būti vieni iš gausiausiai bučiuojančiųjų. Kartu su paprastosiomis šimpanzėmis (Pan troglodytes) mažosios šimpanzės yra artimiausi gyvi mūsų giminaičiai – be to, jie pasižymi palaidu seksualiniu elgesiu.

Duke'o universiteto evoliucinės antropologijos mokslininkė Vanessa Woods sako, kad mažųjų šimpanzių patelių vadovaujamos socialinės grupės ginčus dažniausiai sprendžia lytiniais santykiais, o ne smurtu, kaip tai daro daugelis kitų primatų. Ir nors mažosios šimpanzės šių seksualinių susitikimų metu nebūtinai „bučiuojasi“, dalydamiesi maistu ir prižiūrėdami vienas kitą jie būna ganėtinai nuoširdūs. Abu šie elgesio būdai dažnai baigiasi ilgesniu bučiavimusi su daugybe liežuvio judesių.

Kadangi mažosios šimpanzės yra linkusios rūpintis ir dalytis maistu su tais, su kuriais yra artimos, bučiavimasis gali būti laikomas jų „santykių barometru“, teigia V. Woods. 

Dėl to, kad primatų bučiavimosi metu vyrauja į bučiavimąsi panašus elgesys, vienas tyrėjas netgi iškėlė prielaidą, kad tai yra žmonių bučiavimosi ištakos. 2024 m. publikuotame straipsnyje Varviko universiteto (Jungtinė Karalystė) psichologijos docentas Adriano Lameira pasiūlė idėją, kad žmonių bučiavimasis iš tikrųjų yra evoliucinė viliojimo elgesio liekana. 

Paskutiniame viliojimo proceso etape nežmoginiai primatai sučiaupia lūpas ir čiulpia viliojamo individo odą, kad pašalintų vabzdžius ar šiukšles, atlikdami į bučinį panašius judesius. A. Lameira mano, kad evoliucijos eigoje senovės primatams netekus storų kūno plaukų, toks viliojimas tapo nereikalingu, tačiau mūsų protėviai išsaugojo paskutinį, bučinio tipo viliojimo etapą, kaip būdą užmegzti stiprų socialinį ryšį.

„Bučiavimasis yra ne tik romantiškas ar kultūrinis reiškinys, bet ir evoliucinis primatų socialinio ryšio reliktas“, – teigia A. Lameira.

V. Woods nėra visiškai įsitikinusi, kad tai vienintelė evoliucinė bučiavimosi priežastis. Ji sako, kad dalijimasis maistu taip pat yra didelė mažųjų šimpanzių kontakto burna į burną motyvacija, todėl bučiavimasis lygiai taip pat galėjo atsirasti dėl to, iš bendro protėvio. 

Nors bučiavimosi evoliucinė kilmė tebėra paslaptis, aišku viena: kiti gyvūnai gali turėti elgesio būdų, kurie savo forma ar funkcijomis primena bučiavimąsi – tačiau visas žmonių bučiavimosi spektras išskiria mus iš likusios gyvūnų karalystės, rašo „Live Science“.