„Prijaukino patys save.“ Naujas tyrimas patvirtina, kaip ir dėl ko vilkai galėjo virsti šunimis

Nors ši teorija nėra nauja, naujasis tyrimas rodo, kad statistiškai įmanoma, jog vilkai dėl natūralios atrankos galėjo patys prijaukinti save.

Archeologiniai ir genetiniai duomenys rodo, kad šunys (Canis familiaris) yra kilę iš pilkųjų vilkų (Canis lupus) ir buvo prijaukinti per du istorinius laikotarpius: maždaug prieš 30 000–15 000 metų, kai laukiniai vilkai virto į pirmuosius šunis, o vėliau – maždaug prieš 15 000 metų iki mūsų eros, kai šie šunys diferencijavosi į veisles. 

Remiantis nauju tyrimu, paskelbtu vasario 12 d. žurnale „Proceedings of the Royal Society B“, šiuos prijaukinimo laikotarpius lėmė skirtingos evoliucinės jėgos.

Manoma, kad antrąjį prijaukinimo laikotarpį daugiausia lėmė dirbtinė atranka: žmonės pasirinko labiau prijaukintus vilkus, kurie juos lydėjo medžioklėje, ir tikslingai veisė mažiausiai laukinius gyvūnus – todėl galiausiai atsirado prijaukinta rūšis, kurią žinome kaip naminį šunį.

Tačiau atrankos jėgos, lėmusios pirmąjį prijaukinimo laikotarpį, yra mažiau aiškios. Pagal vieną iš hipotezių vilkai „savaime domestikavosi“: priešistoriniams gyvūnams pradėjus lankytis žmonių gyvenvietėse, kad išvogtų maisto likučius, jie priprato gyventi šalia žmonių. Tolerantiškesni vilkai pirmenybę teikė nuolatiniam maisto tiekimui, o ne nepastoviems šaltiniams laukinėje gamtoje – ir iš jų palikuonių atsirado pirmieji naminiai šunys.

Manoma, kad panašus procesas vyko ir prijaukinant kates – nes tyrimais nustatyta, kad naminių kačių protėviai maždaug prieš 10 000 metų gyveno netoli žemdirbių bendruomenių, o paskui užmezgė abipusiai naudingus santykius, kai mainais už maistą medžiojo ir ėdė graužikus. 

Diskusijos dėl šunų prijaukinimo 

Mokslininkai jau seniai diskutuoja dėl šunų savaiminio prisijaukinimo hipotezės. Vienas iš jų kritikuoja tai, kad natūralioji atranka gali būti nepakankamai greita, kad per tūkstančius metų laukinius vilkus paverstų naminiais šunimis – be žmonių vykdomo atrankinio veisimo, kuris pagreitintų šį procesą. 

Naujajame tyrime mokslininkai sprendė šį laiko ribotumo klausimą, naudodami statistinį modelį, kuriame atsižvelgta į galimus šunų prijaukinimo terminus ir šunims suteikta tam tikra teisė pasirinkti gyvenimo būdą bei partnerius.

Modelis parodė, kad per 15 000 metų natūralioji atranka potencialiai galėjo paskatinti šunų savaiminį prisijaukinimą. Tačiau tam turėjo būti įvykdytos dvi sąlygos: vilkai turėjo rinktis gyventi netoli žmonių, kad galėtų ėsti maisto likučius, ir pasirinkti panašaus temperamento partnerius.

„Kai patelės rinkosi partnerius, jos taip pat turėjo pasirinkti patinus, kurie būtų panašaus klusnumo kaip ir jos pačios“, – sako tyrimo bendraautorius, Jameso Madisono universiteto (JAV) matematikas ir statistikas Alexas Capaldis. – Taigi, jei veikia abu šie procesai, tuomet hipotezė apie savaiminę domestikaciją gali nugalėti laiko apribojimo kritiką.“ 

Mokslininkai pabrėžė, kad nors modelis tiksliai neparodo, kaip vilkai tapo prijaukintais, modelio rezultatai reiškia, kad savaiminis prisijaukinimas yra įmanomas.

Šunys yra anksčiausiai prijaukinti gyvūnai, todėl jų evoliucijos tyrimas gali padėti mokslininkams geriau suprasti, kaip prijaukinimas gali vykti kitose rūšyse. Kadangi šunų prijaukinimo procesas buvo glaudžiai susijęs su ankstyvųjų žmonių bendruomenių vystymusi – šunys ganė galvijus pirmosiose žmonių gyvenvietėse ir kartu su ankstyvaisiais žmonėmis migravo į Ameriką – supratus šio proceso eigą, galima išsiaiškinti mūsų istoriją ir tai, kaip mes patys evoliucionavome bendraudami ir užmegzdami ryšius su šunimis, rašo „Live Science“.