Atskleidė būdą, kaip užmegzti ryšį su katėmis: užtenka vieno paprasto veiksmo

Tačiau nepergyvenkite – 2020 m. atliktas tyrimas parodė, kad tai nėra taip sudėtinga. Jums tiesiog reikia daugiau joms šypsotis, bet ne žmogiškuoju būdu (išsišiepiant), o katės būdu – primerkiant akis ir lėtai mirksint. 

Stebėdami kačių ir žmonių sąveiką, mokslininkai patvirtino, kad ši išraiška verčia kates prieiti prie žmogaus – tiek pažįstamo, tiek nepažįstamo – ir būti draugiškesnėmis. 

„Man, kaip žmogui, studijavusiam gyvūnų elgseną ir katės šeimininkei, labai smagu, kad pavyko įrodyti, jog katės ir žmonės gali bendrauti tokiu būdu. Daugelis kačių šeimininkų tai jau įtarė, todėl labai džiugu, kad pavyko rasti tai patvirtinančių įrodymų“, – teigė Sasekso universiteto (JK) psichologė Karen McComb.

Jei jums yra tekę bent kiek laiko praleisti su katėmis, tikriausiai pastebėjote jų prisimerkusią išraišką, kurią lydi lėtas mirksėjimas. Tai primena besišypsančio žmogaus primerktas akis, ir paprastai pasireiškia, kai augintinis yra atsipalaidavęs ir patenkintas. Ši išraiška interpretuojama kaip savotiška katės šypsena.

Nors anksčiau tai nebuvo patvirtinta, dalis kačių savininkų tikėjo, kad žmonės gali kopijuodami šią išraišką katėms parodyti, jog yra draugiški ir atviri bendravimui. Taigi psichologų komanda parengė du eksperimentus, kuriais siekė nustatyti, ar katės skirtingai elgiasi su lėtai mirksinčiais žmonėmis. 

Pirmajame eksperimente buvo stebima 21 katės iš 14 skirtingų šeimų namų ūkių reakcija į lėtą šeimininkų mirksėjimą. 

Katei patogiai įsitaisius, šeimininkams buvo nurodyta sėdėti nuo jų maždaug metro atstumu ir lėtai mirksėti, kai augintinis žiūrėjo į juos. Kameros fiksavo ir šeimininko veidą, ir katės reakciją, o rezultatai buvo lyginami su tuo, kaip katės mirksi, kai su jomis žmonės nebendrauja. 

Rezultatai parodė, kad katės yra labiau linkusios lėtai mirksėti savo šeimininkams po to, kai šie lėtai mirksėjo joms.

Antrajame eksperimente dalyvavo 24 katės iš aštuonių skirtingų namų ūkių. Šį kartą katėms mirksėjo ne šeimininkai, o tyrėjai, kurie prieš tai neturėjo jokio kontakto su gyvūnais. Pradžioje buvo užfiksuota, kaip katės reaguoja tyrėjus, kai jie žiūrėjo į kates nemirksėdami.

Tada tyrėjai atliko tą patį lėto mirksėjimo veiksmą, kaip ir šeimininkai pirmajame eksperimente, kartu ištiesdami ranką katės link. Jie nustatė, kad katės ne tik dažniau mirktelėdavo atgal, bet ir dažniau priartėdavo prie žmogaus rankos po to, kai šis prisimerkdavo. 

„Šis tyrimas yra pirmasis, kuriame eksperimentiškai ištirtas lėto mirksėjimo vaidmuo katės ir žmogaus bendravime, – sakė K. McComb. – Tai galite išbandyti patys su savo katėmis namuose arba su gatvėje sutiktomis katėmis. Tai puikus būdas sustiprinti ryšį su jomis. Kai žiūrite į kates, pabandykite primerkti akis, kaip tai darytumėte atsipalaidavę ir šypsodamiesi, o po to porai sekundžių užmerkite akis. Pamatysite, kad jos pačios reaguoja taip pat, ir galėsite pradėti savotišką pokalbį.“ 

Nors šunys gali būti daug labiau bendraujantys nei katės, pastarųjų metų tyrimai parodė, kad katės sutaria su savo šeimininkais kur kas geriau, nei manyta anksčiau, ir kad jas lyginti su šunimis būtų neteisinga.

Pavyzdžiui, katės reaguoja į žmones, kurie yra joms draugiškesni – tad jei jums atrodo, kad katės yra atsainios, galbūt problema yra ne katėje, o jumyse. Be to, katės atkartoja savo šeimininkų asmenybės bruožus – tai gali paaiškinti, kodėl katės dažnai supranta, kai jų šeimininkai liūdi. Jos taip pat sugeba atpažinti savo vardus (nors dažnai pasirenka į juos nekreipti dėmesio) ir jų ryšiai su žmonėmis yra stebėtinai gilūs.

Nors sunku tiksliai pasakyti, kodėl katės lėtai mirksi žmonėms, ši išraiška dažnai interpretuojama kaip ženklas, rodantis draugiškus ketinimus – nes nepertraukiamą žvilgsnį jos supranta kaip grėsmingą. Tačiau taip pat galima manyti, kad katės išvystė šią išraišką, nes žmonės į ją reaguoja teigiamai. Su prijaukintais gyvūnais dažnai būna sunku nustatyti tikslias priežastis.

Bet kokiu atveju atrodo, kad tai padeda užmegzti ryšį su gyvūnu – ir tai žinoti yra gerai. Išmokę gerinti santykius su šiais paslaptingais gyvūnais, galėtume pagerinti ir jų emocinę sveikatą – ne tik namų aplinkoje, bet ir įvairiose potencialiai stresinėse situacijose. 

„Supratus teigiamus kačių ir žmonių bendravimo būdus, galima pagerinti visuomenės supratimą apie kates, pagerinti kačių gerovę ir daugiau sužinoti apie šios nepakankamai ištirtos rūšies socialinius ir kognityvinius gebėjimus, – aiškino Sasekso universiteto psichologė Tasmin Humphrey. – Mūsų išvados gali būti naudojamos vertinant kačių gerovę įvairiose aplinkose, įskaitant veterinarijos praktikas ir prieglaudas.“

Tyrimas paskelbtas žurnale „Scientific Reports“. 

Parengta pagal „Science Alert“.