Lietuvoje siūloma auginti milžinišką žolę miskantą

Ateivis iš Rytų Miskantas – subtropikų ir tropikų Azijos augalas, yra keliolika rūšių. Miscantum giganteum yra Japonijoje prieš dvidešimtmetį išvestas sterilus hibridas, nesubrandinantis sėklų ir dauginamas tik šakniastiebiais. Kartais jis klaidingai vadinamas drambliažole: tikroji drambliažolė (Pennisetum purpureum) auga Afrikoje. Miskantas daugiametis. Pavasarį išdygęs iš šakniastiebių, jis išaugina per vasarą 3,5 m aukščio bambliuotus, bambuką primenančius stiebus su ilgais siaurais lapais. Vegetacijai pasibaigus, lapai gelsta, džiūsta ir rudenį nukrinta. Per žiemą lieka stovėti išdžiūvę, pageltę, beveik belapiai stiebai; jie nušienaujami žiemos pabaigoje arba anksti pavasarį, kada lieka mažiausiai drėgmės (15–20 proc.), sausos biomasės iš hektaro gaunama 12–18 tonų, nelygu sąlygos. Pavasarį augalas atželia, ir taip kasmet galima nuimti derlių iki 20 metų, po to kultūrą reikia atnaujinti. Paprasta agrotechnika Miskantas auga įvairioje dirvoje – ir smėlėtoje, ir humusingoje; rūgštingumo atžvilgiu neišrankus, bet geriausiai tinka pH 5,5–7,5. Auginimo agrotechnika paprasta. Plantacijai parinktame lauke tenka iš rudens herbicidais išnaikinti varpučius ir kitas daugiametes piktžoles, jei dirva skurdi – patręšti kalio, fosforo trąšomis. Sunkią dirvą patariama suarti dar rudenį, lengvą – pavasarį. Prieš sodinant laukas išpurenamas kultivatoriumi, esant reikalui, dar papildomai patręšiamas. Sodmenys – šakniastiebio gabaliukai su 2–3 „pumpurėliais“ – sodinami 5–10 cm gylyje, 10 000–15 000 į hektarą. Tam sukurti našūs automatiniai agregatai, bet anglų fermeriai sodina ir paprasta žemės ūkio technika – bulviasode arba tiesiog išbarsto mėšlo kratytuvu, apkasa kultivatoriumi ir suvoluoja, kad būtų geresnis sąlytis su žeme. Kol suvešėję augalai dar nepasiekę 1 m aukščio, galima dar kartą jiems pagelbėti herbicidais, jeigu reikia. Pirmaisiais metais miskantai užauga 1–2 m aukščio, biomasės derlius tesiekia 1–2 t/ha, todėl paliekamas lauke. Antraisiais metais biomasės priauga 4–10 t/ha ir derlius jau pjaunamas, vyniojamas į ritinius ar presuojamas į blokus, kaip daroma su šiaudais ar šienu. Po trečiųjų metų biomasės gaunama 10–13 t/ha, o penktaisiais metais jau nusistovi pastovus derlingumas.

Miskanto pranašumai

Miskantas turi daug gerų ypatybių, lyginant su kitomis žemės ūkio kultūromis. Jis reikalauja labai mažai agrochemijos. Herbicidų prireikia tik pirmaisiais–antraisiais metais, vėliau išvešėję miskantai patys nustelbia piktžoles. Miskantai nereikalauja ir trąšų, nes prieš žiemą gausiai sukaupia maistinių medžiagų požeminėje dalyje, šakniastiebiuose, o žemę storai užklojantys nukritę lapai yra gera natūrali trąša. Smėlėtoje dirvoje kartais patręšiami nuotekų dumblu ar panašiai.

Augalas iškenčia ir sausras, nors drėgmės naudoja daug, ją siurbia 2 metrų gylį pasiekiančiomis šaknimis. Tiesa, 20–30 proc. lietaus vandens nepasiekia žemės, lieka tirštoje lapijoje ir išgaruoja. Jei didelės sausros metais derlius ir būna skurdesnis, kitąmet laukas atželia normaliai. Tiesa, šis augalas nemėgsta pavasarinių šalčių, jam augti reikalinga bent 6ºC temperatūra (kukurūzams, beje, ir tokia per žema), taigi pavasario orai atsiliepia vegetacijos sezono trukmei.

Vertinga biomasė

Miskanto biomasė kaloringa: 1 kg sausos biomasės duoda 17 MJ (megadžaulių) energijos, t. y. 20 tonų žolės atstoja 8 tonas akmens anglies. Be to, joje labai mažai mineralų, mat augalas prieš žiemą juos sukaupia šakniastiebiuose. Miskanto biomasė tinka ne tik kurui, bet ir pakratams, be to, tai ypač tinkama žaliava bioetanoliui bei kitiems pramonės produktams gaminti.

Išsieikvojusi ir nebeproduktyvi miskantų plantacija nesunkiai panaikinama: apdorojant herbicidais ir suariant arba, jei be chemikalų, atžėlusią vis nušienaujant, kol išsenka gyvybę pratęsiantys šakniastiebiai.