Šių dienų daržovės – maistas ar klastotė?

Nori šviežių agurkų ir pomidorų salotų viduržiemį? Susitaikyk su tuo, kad drauge su vitaminų porcija (tik gerokai mažesne, nei įsivaizduoji) gausi ir atitinkamą cheminių priedų dozę – be jų ispaniškas pomidoras nei užauga, nei turi šansų pakenčiamos kokybės pasiekti tolimiausių užsienio šalių parduotuvių lentynas. Tiesą sakant, nereikėtų baksnoti vien į visą pasaulį ilgai šviežutėlėmis atrodančiomis daržovėmis aprūpinančias Ispaniją ar Olandiją. Mūsų pramoniniuose žemės ūkiuose ir šiltnamiuose daržovės jau seniai taip pat auginamos naudojant vadinamąsias olandiškas technologijas – kai augalai stiebiasi iš mineralinės vatos ar driekiasi virš plastiko plėvelių. Mėgindami plėtoti verslą archajiškais būdais, tai yra sėdami sėklą į žemę ir tikėdamiesi vien gamtos malonės, Lietuvos žemdirbiai jau seniausiai būtų išnykę iš Europos žemdirbystės žemėlapio – mūsų žemės ūkio produktyvumas, net ir po milžiniškų ES investicijų į moderniausias technologijas bei pažangiausias chemines medžiagas vis dar gerokai atsilieka nuo Sąjungos senbuvių. Tačiau ir Vakaruose, ir Lietuvoje atėjo metas sugalvoti naują, kur kas tikslesnį žodžio „žemdirbystė” pakaitalą, nes pirmojo šio termino komponento – žemės šioje pramonėje lieka vis mažiau, o, pavyzdžiui, pramoniniuose šiltnamiuose jos jau iš viso nebėra: naudojama arba kiekvienai daržovei reikalingų mineralų kiekiu praturtinta vata, arba taip pat praturtintas specialus skystis hidroponikas. Ar taip užaugintos daržovės savo kokybe, maistingumu skiriasi nuo įprastų? Sveikas protas sako, jog taip – užtenka pauostyti ir paragauti skirtingais būdais užaugintų daržovių, kad pajustum jų skirtumą. Deja, argumentuotų, mokslinių įrodymų apie natūraliai ir dirbtiniu būdu užaugintų daržovių skirtumus Lietuvoje nėra – veikia kelios valstybės išlaikomos maistą tiriančios laboratorijos, bet nė vienai jų iki šiol neatėjo į galvą atlikti išsamių tyrimų, ką gi mums siūlo žemės ūkio ir maisto pramonė. Viso labo tiriama, ar maisto produktai nėra užteršti pernelyg didelėmis cheminių priedų dozėmis, ir tokių normas viršijančių teršalų aptinkama tik retkarčiais. Vis dėlto tai tereiškia, kad dauguma pas mus parduodamų produktų atitinka bendrus ES normatyvus dėl maisto taršos ir yra pakankamai saugūs, – juos valgydamas nesusirgsi ar neapsinuodysi. Tačiau koks yra ilgalaikis chemizuotai auginamo ir apdirbamo maisto poveikis mūsų sveikatai, galime tik spėlioti, nes tokių mokslinių tyrimų nėra ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Kaip ištirti, ar vis daugiau kūdikių dabar jau gimsta alergiški, o vėžio ligų statistika skverbiasi į vis jaunesnių žmonių gretas dėl to, kad valgome užterštą maistą, ar dėl to, kad geriame užterštą vandenį, ar dėl to, kad kvėpuojame užterštu oru, ar dėl to, kad naudojame gausybę cheminės kosmetikos ir buities higienos priemonių?

Išeitis – nuosavas ūkis

„Pasiklausau ir pagalvoju: kaip gerai, kad manęs tai nepalies”, – džiaugiasi ūkininkė. Ji jau seniai savo ekologiniame ūkyje pati užsiaugina visų savo šeimai reikalingų daržovių ir vaisių, vasarą visiems metams miške prisirenka uogų ir grybų, valgo tik savo auginamų vištų ir kalakutų kiaušinius bei mėsą, o pieno ir jo produktų, jautienos ar kiaulienos nusiperka iš kaimynų. “Su vyru nutarėme bent prieš „smertį” valgyti sveikai. Dabar pranešimus apie visokias baisybes maisto pramonėje skaitau kaip kokią fantastinę literatūrą”, – sako kaimo darbų nepabūgusi moteris, iki tol ilgai gyvenusi daugiabučiuose Kaune ir Kupiškyje. Bepigu jai džiaugtis sveiku maistu, kai gyvena kaime ir visas būtinas gėrybes susirenka arba užsiaugina. O ką daryti miestiečiams? „Reikia tik netingėti ir viską tą patį gali turėti mieste. Neturi nuosavo žemės sklypelio ir net mamos ar močiutės kaime – susirask ekologiškai ūkininkaujančių žmonių kaime, jie bus tik laimingi, turėdami nuolatinių pirkėjų iš miesto”, – tikina moteris. Ji vardija, kaip organizuoja savo šeimos maisto ūkį, kad jame visus metus nepristigtų vitaminų: bulvės, morkos, burokėliai, salierų ir pastarnokų šaknys šaltame sandėlyje puikiausiai išsilaiko iki naujo derliaus; pomidorų visai žiemai šeimininkė prikonservuoja jų pačių sultyse, tarkuotus burokėlius užpila nuosavo sodo obuolių sultimis; šaldiklis pridėtas ne tik miško gėrybių, bet ir krapų, petražolių ir net tarkuotų agurkų. „Tokius palaikai porą valandų kambaryje – ir gamini puikiausius šaltibarščius kada panorėjęs – kam man tos ispaniškos ar olandiškos daržovės”, – aiškina D. Petrušauskienė. Gydytoja dietologė dr. Edita Gavelienė sutinka, kad atsakingai į savo mitybą žiūrintis žmogus tikrai gali aprūpinti savo organizmą visais reikalingais vitaminais ir mineralais, maitindamasis vien Lietuvoje užaugančiomis daržovėmis, vaisiais ir uogomis. „Morkos, kopūstai, kaliaropės, ridikai”, – primena ji tradicines ir puikiai žiemojančias lietuviškas daržoves. Tačiau gydytoja kategoriškai nepritaria kai kurių sveikos gyvensenos propaguotojų mintims, esą žiemą žmogus natūraliai turėtų būti pasyvesnis, lėtesnis, todėl tuo metu ir vitaminų jam reikia mažiau, nes ir organizmas turi pailsėti nuo jų kaupimo. „Tai visiškai neteisingos interpretacijos. Visus metus, nepaisydamas metų laiko, žmogus turi suvalgyti bent pusę kilogramo daržovių”, – primena gydytoja. O kokias rinktis – tradicines vietines, tačiau mažiau įvairias, ar atvežtines, tačiau visus metus įvairovę užtikrinančias, – kiekvieno žmogaus pasirinkimas.

Didelis greitis – mažiau vitaminų

„Specialių palyginamųjų tyrimų nesame atlikę, tačiau bendra mokslinė nuomonė yra vienareikšmė: kuo greičiau užauginama daržovė, uoga ar vaisius, tuo mažiau jis sukaupia vertingų maistinių medžiagų”, – informuoja Kauno technologijos universiteto Maisto tyrimų centro vedėja Galina Garmienė. Lietuvos agrarinių ir miškų ūkio mokslų centro Agrocheminių tyrimų laboratorijos direktorius Gediminas Staugaitis teigia, kad daugiausiai chemikalų naudoja pietinių Europos valstybių ūkininkai: „Ten, kur karšta ir drėgna, daug labiau puola įvairios ligos ir kenkėjai, tad nuo jų ginamasi įvairiais preparatais. Vien nuo kenkėjų ten purškiama keliasdešimt kartų per visą daržovės augimo ciklą, o pas mus Šiaurėje užtenka nupurkšti kelis kartus.” G. Staugaitis pabrėžia, kad kuo ankstyvesnė Lietuvos rinką pasiekianti daržovė ar vaisius, tuo didesnė joje randamų nitratų koncentracija – tai įrodyta ir Lietuvos laboratorijose atliktais tyrimais. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto Biochemijos ir technologijos laboratorijos vedėjas Pranas Viškelis antrina, kad bet koks augalas, auginamas dirbtiniu, pagreitintu būdu, yra mažiau biologiškai vertingas, nes per pagreitintą biocheminį ciklą aminorūgštys nespėja virsti vertingais baltymais, o augalas sukaupia daugiau nitratų. Lietuvos žemės ūkio universiteto Chemijos katedros profesorė Dalia Brazauskienė priduria, kad atvirame ore, natūraliame grunte auganti daržovė visuomet bus turtingesnė mineralų ir vitaminų bei naudingesnė sveikatai, nei auganti mineralinėje vatoje ar nokinama dirbtinėje šviesoje. Profesorė pabrėžia, kad savo savybėmis skiriasi net ir toje pačioje terpėje, bet skirtingomis sąlygomis augančios daržovės. Pavyzdžiui, šiltnamio palubėje augantis ir saulėje nokintas agurkas būna sukaupęs kur kas daugiau vitamino C ir kur kas mažiau nitratų, nei ant to paties stiebo sunokęs, bet pažeme augęs agurkas. „O juk atrodo abu vienodai – žmogus nebent skonio juslėmis gali pajausti skirtumą”, – sako mokslininkė. Kodėl Lietuvos žemės ūkio mokslininkai neatlieka išsamių tyrimų ir žmonėms nepateikia konkrečios bei aiškios informacijos, kuo skiriasi skirtingais būdais išaugintų vaisių ir daržovių sudėtis? „Toks tyrimas, jei pretenduotų į mokslinį turimą, būtų sudėtingas ir ilgalaikis – nepakanka atvežti po kilogramą agurkų iš skirtingų vietų ir nustatyti nitratų kiekį”, – aiškina P. Viškelis. Pasak jo, eksperimentiniame daržininkystės centro ūkyje tektų nuo pat sėjos skirtingomis sąlygomis – šiltnamyje hidroponike ir atvirame grunte – vienu metu auginti dvi agurkų vadas ir palyginti gautą rezultatą. „Be abejo, mums tai būtų labai įdomu. Bet esame skurdi biudžetinė organizacija, eksperimentus atliekame tik tada, kai juos kažkas užsako. Gal tokiu tyrimu galėtų būti suinteresuota Žemės ūkio ministerija?” – svarsto mokslininkas.

Lietuviškos daržovės švaresnės

„Sovietmečiu nitratų kiekis maisto produktuose buvo reglamentuojamas daug griežčiau. Dabar jų koncentracijos labai paisoma tik vaikų maiste ir lapinėse daržovėse – visa kita reglamentuojama kur kas laisviau“, – dėsto ilgametę patirtį laboratorijose sukaupusi chemikė D. Brazauskienė.

G. Staugaitis paaiškina dar išsamiau. Pavyzdžiui, leistinos pesticidų normos per kelias dešimtis metų yra labai smarkiai sumažėjusios: anksčiau 1 ha žemės jų leista naudoti iki 2 kg, dabar – tik iki 100 g. „O rezultatas pasiekiamas tas pats. Įsivaizduojate, kiek padidėjusi šių nuodų koncentracija? O jų likučių žmogaus organizme nebeaptinkama. Veterinarijos tarnybos smagiai sau švilpauja – maistas atitinka visas normas, tačiau tikroji tiesa lieka kažkur anapus chemijos pramonės durų“, – dėsto specialistas.

Tad ką daryti chemizuoto žemės ūkio ir maisto pramonės realybės vis labiau bauginamiems žmonėms? Suprasti, kad jokia Lietuvos valstybinė institucija neapsaugos jų nuo cheminių sankaupų maisto produktuose: kad ir kaip dabar yra padidėjęs jų kiekis, jis visiškai atitinka ES maisto saugumo standartus.

Nebetikite tais standartais? Teks savimi pasirūpinti pačiam – prieš perkant šviežių daržovių viduržiemį susimąstyti, iš kur jos atkeliavo ir keliais purškimais buvo nužymėtas ilgas jų kelias iki Lietuvos parduotuvių lentynų.

Neįtikina net ir Lietuvos daržovių augintojų argumentai, esą šiltnamių mineralinėje vatoje užauga lygiai toks pat vertingas pomidoras kaip ir močiutės darže? Ką gi, teks sugaišti dar šiek tiek laiko ir susirasti, kas Lietuvos kaime jums galėtų užauginti daržovių, vaisių, mėsos ir pagaminti pieno produktų.

Svarbiausia – sąžiningai pačiam sau pripažinti, kad geras, kokybiškas maistas nebegali būti labai pigus, nes maža jo kaina garantuojama tik iš anksto didelėmis chemikalų talpyklomis užsitikrinus tolygų derlių ir garantuotą produktų prekinę išvaizdą.