„Vos per porą minučių. Vandenyno dugnas pažodžiui „pašoko“ į rytus“ (Video)

Tarptautinė jūrų tyrėjų komanda, vadovaujama Kornelio universiteto mokslininkų, įvykdė unikalų geologinį projektą – giliai Japonijos įduboje, net 7 kilometrų gylyje, jie tyrinėjo tektoninį lūžį, kuris 2011 m. sukėlė niokojantį Tohoku žemės drebėjimą ir milžinišką cunamį.

Tyrimo metu buvo išgręžta kelios gilios gręžimo angos, tarp jų ir viena, kuri kirto lūžį beveik kilometru po vandenyno dugnu.

Komanda atliko geofizikinę analizę, paėmė grunto mėginius (kerno pavyzdžius) ir vėl įrengė temperatūros jutiklius anksčiau tyrinėtoje gręžimo vietoje.

Kaip pažymėjo vienas iš projekto vadovų, Kornelio universiteto Žemės ir atmosferos mokslų docentas Patrikas Fultonas, pagrindinis tikslas – geriau suprasti subdukcijos zonų veikimą ir padidinti pasirengimą būsimoms stichinėms nelaimėms.

Projekto išskirtinumas – neįprastai didelis gręžimo gylis. Pasak mokslininkų, vos keletas laivų pasaulyje išvis geba veikti tokiame gylyje, todėl šis tyrimas tapo technologiniu iššūkiu.

Rezultatai padėjo geriau suprasti 2011 metų Tohoku drebėjimą, kurio stiprumas siekė net 9,1 balo – tai vienas didžiausių kada nors užfiksuotų seisminių įvykių.

Tyrimai parodė, kad pati viršutinė lūžio dalis pajudėjo 50–60 metrų, o vandenyno dugnas pažodžiui „pašoko“ į rytus – beveik pusės futbolo aikštės atstumu per vos porą minučių. Būtent tai sukėlė katastrofišką cunamį, kuris smarkiai viršijo prognozes.

Dar 2012 m. mokslininkai pirmą kartą pabandė detaliai ištirti šį tektoninį lūžį, ieškodami atsakymo į klausimą: kodėl įvyko toks didžiulis poslinkis ir kodėl buvo taip sunku jį prognozuoti?

Naujausio tyrimo metu atskleista svarbi detalė – neįprastas šiluminis signalas lūžyje, atsiradęs dėl trinties metu išsiskyrusios šilumos. Tai rodo, kad pats lūžis buvo labai silpnas.

Be to, mokslininkai pastebėjo, kad požeminiai vandens srautai per atsivėrusius plyšius pakeitė įtampą geologinėje sistemoje požeminių smūgių (afterskokų) metu.

Anot Fultono, tolesni tyrimai bus skirti stebėti, ar žemyn stumiama plokštė vis dar juda ir ar susidaro nauja įtampa.

Tyrėjai siekia išsiaiškinti, ar toks ekstremalus cunamis gali pasikartoti – ir, svarbiausia, ar mes būsime pasiruošę jį laiku prognozuoti.