Keičia mūsų požiūrį į rūšių plitimą. „Gyvas kamufliažas“ sustiprino išgyvenimo galimybes

Mokslininkai atskleidė mažytės, bet nepaprastos Basiceros genties skruzdėlės istoriją – pirmą kartą rasta jos fosilija iš Dominikos gintaro, kurios atradimas keičia mūsų požiūrį į rūšių plitimą.

Nors šios skruzdėlės paplitusios pasaulyje, tropikuose jos beveik nesutinkamos. Priežastis – nepaprastas sugebėjimas susilieti su aplinka. Jos kūną dengia mikroskopiniai plaukeliai, kaupiantys aplinkos daleles ir sukuriantys „gyvą kamufliažą“.

Rasta Basiceros enana – tik 5,13 mm ilgio, daug mažesnė už šiuolaikinius Basiceros atstovus. Tai mažiausia kada nors aptikta rūšis, priklausanti šiai genčiai.

Iki šiol manyta, kad jos gyveno tik nuo Kosta Rikos iki Brazilijos. Tačiau ši iškasena liudija apie buvimą Karibų salose, anksčiau nei manyta.

Tyrimas apjungė trimačius atkūrimo metodus ir genetinę analizę, parodydamas, kad ši rūšis buvo ne tik ankstyvas Basiceros atstovas, bet ir evoliuciškai pažengęs individas.

„Tokie atradimai griauna paprastus evoliucinius naratyvus. Jei šiandien rūšis gyvena tik pietuose, nereiškia, kad jų šaknys nebuvo Karibuose“, – sako Filas Bardenas iš Niu Džersio technologijos instituto.

Ankstesnė teorija – kad šios skruzdėlės ilgainiui mažėjo – buvo paneigta. Šis radinys rodo priešingą procesą ir stiprina fosilijų svarbą evoliucijai suprasti.

Svarbu ir tai, kad Basiceros enana jau turėjo efektyvias maskavimosi savybes, leidusias jai tapti nematoma plėšrūnų akivaizdoje.

Dvi plaukelių rūšys – ilgi, atvirai matomi ir trumpi, glaudūs fiksatoriai – sudarė natūralų „kamufliažo sluoksnį“, kuris stiprino išgyvenimo galimybes.