„Jos vėl išlipo į krantą: žuvys su kojomis, kurių gamta neįleidžia į vandenį“

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip mokslinė fantastika: žuvys su „kojomis“, kurios išlipa į  krantą, juda sausumoje ir nebegrįžta į vandenį. Tačiau tokie padarai egzistuoja ir šiandien, o jų tyrinėjimas padeda mokslininkams suprasti, kaip įvyko perėjimas iš vandens gyvūnų į sausumos gyvūnus.

Žuvys, kurios „vaikščioja“: šiuolaikiniai pavyzdžiai

Jūrų gaidžiai yra žuvys, gyvenančios vandenyno dugne ir naudojančios modifikuotus krūtinės pelekus, kurie primena kojas, judėti jūros dugnu ir ieškoti maisto. Šios „kojos“ ne tik padeda joms judėti, bet ir turi skonio receptorius, leidžiančius „ragauti“ dugną ieškant grobio.

Ichtiostega yra viena seniausių žinomų būtybių su galūnėmis, kurios galėjo judėti tiek vandenyje, tiek sausumoje. Jos anatomija rodo pereinamąjį etapą tarp žuvų ir sausumos stuburinių gyvūnų.

Evoliuciniai atradimai: Tiktaalik ir kiti

Kanadoje atrasta Tiktaalik roseae yra pereinamoji forma tarp žuvų ir pirmųjų sausumos gyvūnų. Ji turėjo ir žuvų (žvynai, pelekai), ir sausumos gyvūnų (plokščia galva, kaklas, kūną palaikantys šonkauliai) bruožų. Jo priekiniai pelekai turėjo kaulus, panašius į sausumos stuburinių žastikaulius, alkūnkaulius ir stipinkaulius, todėl jis galėjo išsilaikyti negiliame vandenyje ar net sausumoje.

Qikiqtania wakei, Tiktaalik giminaitis, taip pat turi savybių, rodančių gebėjimą judėti sausumoje, nors ir mažesniu mastu. Jo anatomija rodo, kad jis išlaikė vandens gyvenimo būdą, šiek tiek prisitaikęs prie sausumos aplinkos.

Šiuolaikinės „vaikščiojančios“ žuvys

Kai kurios šiuolaikinės žuvys taip pat demonstruoja gebėjimą judėti sausumoje:

Grundalai yra žuvys, kurios gali judėti sausumoje naudodamos stiprius krūtinės pelekus. Jie gyvena mangrovių pelkėse ir gali praleisti daug laiko ne vandenyje.

Tailaindiniai šamai aptinkami Pietryčių Azijoje ir gali judėti sausumoje naudodami krūtinės pelekus ir banguojančius kūno judesius. Jie gali išgyventi ne vandenyje iki 18 valandų, todėl sausuoju laikotarpiu gali ieškoti naujų vandens telkinių.

Žalčiagalvės žuvys yra agresyvūs plėšrūnai, galintys judėti sausumoje, todėl kai kuriuose regionuose jie gali būti invazinės rūšys.

Kodėl tai svarbu?

Šių žuvų tyrinėjimas padeda mokslininkams suprasti, kaip įvyko perėjimas iš vandens į sausumos gyvybę. Šie tyrimai nušviečia evoliucinius mechanizmus, kurie leido stuburiniams kolonizuoti sausumą, ir padeda suprasti, kaip išsivystė galūnės ir kitos adaptacijos.

„Štai žuvis, kuri naudoja tuos pačius genus, kuriuos mes naudojame galūnėms formuoti, o vėliau jas pritaiko maisto paieškai, naudodama tuos pačius genus, kuriuos mūsų liežuviai naudoja skoniui pajusti – tai gana nuostabu“, – sako Harvardo universiteto ekspertas Nicholas Bellono.

Žuvys su „kojomis“ nėra prasimanymas, o realybė, demonstruojanti nuostabų gamtos gebėjimą prisitaikyti ir evoliucionuoti. Šių būtybių tyrinėjimas padeda mums geriau suprasti savo pačių kilmę ir kelią, kuriuo mūsų protėviai nuėjo iš vandens į sausumą.