Viena svarbi priežastis, kodėl ir kada šunims nereikėtų leisti maudytis gamtos telkiniuose. „Aptikome stulbinamai didelį kiekį“

Jei jūsų šuo vos pasitaikius progai su pasimėgavimu šoka į artimiausią upę, tvenkinį ar ežerą, nenaudokite vietinių priemonių nuo blusų ir erkių, sako mokslininkai.

Tyrimas parodė, kad šunis panardinus į vandenį, jų oda ir kailis gali išskirti veikliųjų medžiagų, kenksmingų vandens gyvūnijai ir jais mintantiems gyvūnams, įskaitant paukščius – iki 28 dienų po šuns gydymo.

„Jei jūsų šuo reguliariai plaukioja, neturėtumėte jo gydyti tepalu“, – sako Rosemary Perkins iš Sasekso universiteto (Jungtinė Karalystė).

Kai pirmą kartą buvo pradėta naudoti priemones, kurios buvo naudojamos vietoje, buvo klaidingai manoma, kad jos neturės jokių pasekmių platesnei aplinkai. Tik 2011 m. Europos vaistų agentūros dokumente buvo pasiūlyta, kad gyvūnai 48 val. po gydymo neturėtų būti laikomi vandenyje – ir šis pasiūlymas nebuvo pagrįstas jokiais eksperimentais, sako R. Perkins.

„Neradau absoliučiai jokių tai patvirtinančių įrodymų. Tai tik iš piršto laužtas skaičius“, – sako mokslininkė.

Ji problemos rimtumą ėmė įtarti tada, kai Jungtinės Karalystės upėse buvo rasta fipronilo – vieno iš pesticidų, naudojamų taškiniam apdorojimui.

„Aptikome stulbinamai didelį kiekį“, – sako teigia R. Perkins.

Todėl jos komanda 25 ir 24 šunis apdorojo taškiniais preparatais, kurių sudėtyje buvo fipronilo arba neonikotinoido, vadinamo imidaklopridu. Po penkių, 14 arba 28 dienų šunys buvo 5 minutėms panardinti į vandenį iki pečių plastikinėse vonelėse – o po to išmatuotas pesticidų kiekis vandenyje.

Komanda nustatė, kad net ir po 28 dienų nuo vieno didelio šuns per šį laikotarpį išsiskyręs pesticidų kiekis viršytų saugų lygį, jei būtų įmaišytas į 100 kubinių metrų vandens telkinį. Tai kelių metrų skersmens tvenkinio tūris, tačiau net ir daug didesni vandens telkiniai viršys saugią ribą, jei juose dažnai maudysis daug taip apdorotų šunų, sako tyrėja.

Ji teigia, kad viso pasaulio reguliavimo institucijos turėtų pakeisti gaires – tačiau įtaria, kad tai gali užtrukti ilgai, jei apskritai bus padaryta. Tačiau šunų šeimininkai gali veikti jau dabar – jie turėtų naudoti vietinį gydymą tik esant būtinybei, o ne kaip prevencinę priemonę, sako R. Perkins – o taip pat reikia neleisti šunims lankytis vandenyje bent mėnesį po gydymo. „Išvada, kurią reikia suvokti, yra ta, kad jei jūsų šuo eina maudytis bet kuriuo metu per tą laikotarpį, yra tam tikras rizikos elementas“, – sako mokslininkė.

Dabar egzistuoja alternatyva vietiniam gydymui – geriamosios tabletės – tačiau R. Perkins sako, kad nėra aišku, ar jos yra geresnės. Jos teigimu, veikliosios medžiagos yra ilgai veikiančios cheminės medžiagos, kurios išsiskiria su išmatomis ir gali užteršti dirvožemį.

„Mes tiesiog nežinome, koks yra jų poveikis“, – apibendrina mokslininkė.

Tyrimas paskelbtas žurnale „VetRecord“.

Parengta pagal „New Scientist“.