Susipažinkime su čiurliais – ant žemės nenusileidžiančiu lietuviškos vasaros simboliu

Daugelis čiurlių rūšių peri uolų plyšiuose, mūsų čiurliai dažniausiai gyvena miestuose, sodybose. Kaime jų mėgiama perimvietė – varnėnų inkilai, kuriuos jie užima varnėniukams išskridus. Mieste čiurliai peri namų palėpėse, sienų plyšiuose. Todėl svarbu tvarkomuose namuose prie pat stogo palikti angas (maždaug 5 -7 cm skersmens) čiurliams perėti. Atskridę prie lizdavietės, paukščiai neria tiesiai į jos vidų arba pakimba, tvirtai laikydamiesi nagais. Jų nagai labai kibūs ir aštrūs, žieduojant šiuos paukščius, retai kada pavyksta išsaugoti nesužeistas rankas. Seniau daug čiurlių perėdavo miškuose, senose genių drevėse. Prof. T. Ivanauskas rašo, kad piemenys neretai išplėšdavo tokius lizdus ir kepdavosi čiurliukus, nes jie būna labai riebūs. Čiurlio lizdas – negili duobutė. Dėtyje paprastai būna 2 balti kiaušiniai, kuriuos abu poros nariai peri apie 3 savaites. Jaunikliai išsirita pliki, akli ir auga labai ilgai, nebūdingai tokio dydžio paukščiams – lizde praleidžia iki 40 – 50 dienų. Čiurliai – ko gero vienintelė mūsų paukščių rūšis, turint ypatingą biologinę savybę: jeigu vasarą staiga atvėsta orai, seni paukščiai pasitraukia, o palikti be maisto ir šilumos jaunikliai (dažnai dar pliki) keletą dienų išbūna gyvi. Kitų rūšių paukščių taip palikti jaunikliai žūtų per keletą valandų. Sugrįžę ir jauniklius vėl sušildę tėvai juos prikelia naujam gyvenimui.

Čiurliukai ilgai laukia dienos, kuri bus pirma ir vienintelė jų gyvenime: pirmojo skrydžio. Augdami jie tikrai tampa riebūs, ši energija bus labai reikalinga pirmomis savarankiško gyvenimo dienomis, nes tėvai išskridusių jauniklių nemaitina. Taigi – užaugę jaunikliai pro inkilo landą krinta žemyn, išskleidžia sparnus ir nuskrenda. Į inkilą jie jau nesugrįš, suks ratus su kitais čiurliais ir patys medžios.

Dažniausiai čiurliai mūsų kraštą palieka rugpjūčio viduryje. Tačiau labai sausringą ir karštą vasarą, kai ore stinga vabzdžių, jie pasitraukia vos jaunikliams palikus lizdus. Beje, kai kada tėvai išskrenda anksčiau, o palikti dar negalintys skraidyti čiurliukai žūsta. Atrodo, kad tokia biologinė savybė turėtų kenkti rūšiai. Tačiau jie nenyksta, nes gamtoje priešų beveik neturi, šiek tiek jų susižaloja ar žūsta atsitrenkę į laidus. Apie jų amžių kalba toks faktas: prieš 40 metų savo tėviškėje Užbalių kaime sužiedavau 2 suaugusius čiurlius, kuriuos lizde perinčius suradau po 8 ir 9 metų.

Čiurlius stebėsime dar bent 2 savaites. O po to jie tyliai pradings – čiurliams išskridus praeis keletas dienų, ir pasigesime jų nardymo ore ir savotiško spiegimo, kuris yra vienas iš malonių vasaros garsų.