Neįtikėtina evoliucija: pasinaudojęs nuodingu augalu žiurkėnas „dresuoja“ plėšrūnus

Nuodingi gyvūnai – nieko neįprasta, tačiau šis žiurkėnas pats savaime negamina nuodų – jis juos skolinasi iš augalų. „Tai pirmas žinduolis, kuris „skolinasi“ nuodus iš augalo ir jais išsitepa, nežūdamas pats. Tai nuostabi evoliucija“, – sakė Jonathanas Kingdonas iš Oksfordo universiteto. Jį cituoja „LiveScience“.

Afrikoje užaugęs J. Kingdonas vaikystėje dažnai susidurdavo su šiais artimais žiurkių giminaičiais (Lophiomys imhausi), vieną (labai atsargiai) netgi laikė kaip augintinį. Jis buvo girdėjęs, jog gyvūnas nuodingas, tačiau prireikė 30 metų, kad tiksliai išsiaiškintų, kaip jis susargdina ir nužudo plėšrūnus.

Kiekvieną kartą, kai užpuolikas, pavyzdžiui, šuo, atakuoja graužiką, jam į nasrus patenka nemažas potencialiai mirtinų nuodų kiekis. „Iš esmės tai neskirta žudyti. Jei žudytų kaskart, niekas taip ir neišmoktų kitą kartą šitaip nebedaryti. Mechanizmas toks, kad plėšrūnas pasišalina su baisiais potyriais ir niekada niekada nebesusiruoš daryti to paties“, – aiškino J. Kingdonas.

Jis nupasakojo įvykį iš asmeninės patirties, kai šuo, kartą jau nukentėjęs nuo graužiko, vėl jį išvydęs ėmė virpėti ir nė nebandė artintis.

Dabar tyrėjai, stebėdami gyvūnus gamtoje ir atlikdami laboratorinius testus, nustatė, jog graužikas – vidutiniškai užaugantis iki 36 centimetrų ilgio – kramto augalo Acokanthera schimperi šakeles ir vėliau aplaižo save, kad nuodai susikauptų specialiai prisitaikiusiuose nugaros plaukuose.

„Aišku, kad gyvūnas turi instinktą rasti nuodus, sukramtyti ir ištepti juos ant nedidelio kailio ploto“, – aiškino J. Kingdonas.

Nuodus graužikas paskleidžia tik ant nedidelio nugaros ploto, kuriame augančių plaukų apvalkalas yra korėtas, o viduje esantis pluoštas sugeria skystį. „Mokslui nėra žinomi jokie kiti panašios struktūros plaukai“, – aiškino J. Kingdonas.