| Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą |
Miškas ir lietuvis: ar ne giria labiausiai formavo, grūdino ir padėjo mums išlikti?
|
(
(
Raštai, sakoma, labiausiai parodo kiekvienos tautos sąmonės laipsnį. Lietuvių tauta – ne išimtis. Lietuvių tautinio sąmonėjimo istorija – irgi raštuose. Tik mūsų tautinė tapatybė, kaip ir visa lietuvių tautos formavimosi istorija, galbūt labiau negu kitų tautų susijusi su mišku. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Mitinis prestižas„Senosios lietuviškos girios įgijo mitinį prestižą, – sako rašytojas Tomas Venclova, neseniai išleistoje savo knygoje „Vilnius, asmeninė istorija“. – Visas miestas kadaise buvo jų apsuptas, atskirtas nuo pasaulio, jos gynė vietos gyventojus nuo užpuolikų. „Giriom apsisiautęs, / Kaip vilkas tarp žvėrių tūnojo jis prie upės“, – rašė Adomas Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“, kurios ištraukas dar ir šiandien moka daugelis čionykščių.“ Kol Lietuvoje įsigalėjo žemdirbystė, miškas plytėjo visame jos plote, išskyrus vieną kitą pievą ar aukštapelkę. Tie laikai, pasak T. Venclovos, „seniai pasibaigė – jau šešioliktame amžiuje giria buvo smarkiai praretinta, o devynioliktajame su Mickevičiumi bandęs rungtyniauti lietuvių poetas Antanas Baranauskas apraudojo negailestingą ir begėdišką jos naikinimą“. Nepakartojamą himną miškui sukūręs A. Baranauskas taikliai pastebi, kad „lietuvis nežino, ko miške verkia“ – tiek čia jam jausmų, minčių ir išgyvenimų persipina. Mišką iki šiol jis jaučia labiau širdimi negu protu: Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria; Tarsi laimės ir stiprybės simbolisLietuvos giriose nuo seno slėpdavosi sukilėliai ir partizanai, kuriuos įvairios valdžios visokiais būdais iš ten stengėsi išvaryti. Todėl žodžių junginys „miškas ir lietuvis“ yra tapęs savotišku frazeologizmu, kupinu ne vien lyrinės, melancholiškos nuotaikos, bet ir dramatiško išgyvenimo, nelengvai perduodamo ilgesio, užgniaužto sielvarto, drauge – nedrąsiai ir nekonkrečiai reiškiamos vilties geresne ateitimi ženklu. Miškas tarsi lietuvio laimės ir stiprybės simbolis. Miškas didelis, stiprus – lietuvis laimingas, miško neliko – ir laimė lietuviui pražuvo. Prisiminkime tik Maironį. To paties pavadinimo eilėraštyje 1885 m. poetas skundėsi: Miškas ūžia, verkia, gaudžia; Poetui miškas ne ošia, bet verkia drauge su lietuviu dėl pradingusių „dienų garsingų“, dėl prarastos turėtos laimės, dėl nelaisvės nedalios: Miškas verkia didžiagirių: Bet štai kuriozas: Lietuva atgijo, laisvę atgavo, o nuliūdimas vis tiek „širdį spaudė“. Gyvenimo pabaigoje Maironis sielvartavo: Lietuva didvyrių žemė... Linkę skųstis, o ne veiktiKitas didis lietuvių poetas Jonas Aistis, anuomet dar Jonas Kossu-Aleksandravičius, to paties pavadinimo eilėraštyje „Miškas ir lietuvis“ 1932 m. skundėsi: O JŪS, melsvi šilai, o nykios platumos! Būdinga, kad lietuvis, kaip tai rodo mūsų raštai, „graudžiai sunkia dalia“ yra linkęs verčiau lyriškai skųstis, negu imtis veiksmo. Paskutinėje cituoto eilėraščio eilutėje Aistis rašo: Kadaise verkė miškas ir lietuvis, „Miškų“ skaitytojai, žinoma, ne ta auditorija, kuriai ilgai reikėtų aiškinti, kas yra miškas. Tačiau atsakyti, kas yra lietuvis, nebūtų taip lengva. Todėl vėl atsigręžkime į savo raštus. Kad suprastume – lyginkimeBeveik 350 metų buvome didesnių ir įtakingesnių kultūrų skverbiami, tautos sąmonė blėsinama. Į XX amžių atėjome netgi draudžiami lietuviškai viešai kalbėti, skaityti, rašyti, leisti knygas, vaikus gimtąja kalba lavinti. Todėl skurdu ir primityvu, kai palygini XIX a. lietuvių raštijos kūrinius su europiniais. Tačiau lyginti juos reikia ne su europiniais, bet su ankstesniais lietuvių kūrybos laikais. Tada atsiveria prieš akis įdomi ir nuostabiai gyvybinga lietuvių tautinė, socialinė, religinė, estetinė, politinė sąmonė. Juo artyn į mūsų laikus, juo platesnius sluoksnius ji apima. Ir lietuviškas žodis reiškiasi vis gyvybingesniais pavidalais, nuolat besikratąs svetimybių, tampąs grynesnis, švaresnis, lankstesnis. Svirome į Rytus, nors traukė ir VakaraiPirmieji lietuvių raštai atsiranda jau stipriai valstybei susiformavus. Tiesa, jie rusėniški arba gudiški. Ką tai rodo? Tai rodo, kad lietuvių tautos vadovaujantysis sluoksnis buvo pasviręs į rytų kultūrą. Mūsiškai suprastos tautos tada iš viso nebūta – valstybė buvo vien dinastinė. Tačiau tie rusėniškieji metraščiai, aukštindami lietuvių kunigaikščius, aiškiai gina lietuvių interesus. Net ir susidėjus su Lenkija lietuviai gynėsi, keldami aikštėn savo genealoginį savitumą, kildindamiesi iš romėnų ir Palemono teorija stiprino savo ambicijas. Lotynų kalbą ėmė laikyti sava, ją reikalavo įvesti į mokyklas, ja ėmė rašyti raštus. Jau nusimanyta, kad lietuvių savarankiškumą palaikys ne vien skirtinga genealogija, bet ir skirtinga kalba. Tik dar nesusiprasta, kad toji kalba turi būti gimtoji. Mikalojus Daukša, pirmasis (1599) iškėlęs tautinio skirtingumo požymį – lietuvių gimtąją kalbą – ilgai dar nebuvo išgirstas. Lietuvos didikų sąmonėje reiškėsi vis genealoginis ar dinastinis skirtingumas nuo lenkų. Jį ir stiprino. Vyskupo Merkelio Giedraičio įsakymu parašyta mozūro Motiejaus Strijkovskio „Lenkų, Lietuvių ir Žemaičių kronika“ tapo stipria atrama ir šaltiniu tautiniam lietuvių susipratimui bręsti. Vidmantas Valiušaitis, žurnalas “Miškai” Straipsnis parengtas pranešimo, skaityto Trakuose gruodžio 8 d. vykusios LMSA konferencijos „Miškas – žmogui, žmogus – miškui“, pagrindu.
Turinys
sdfdsgfsdfsdfg
| ||||||||
Įdomiausi
.png)
130
(7)
