Evoliucijos mitai: Evoliucija negali numatyti

Kosmologai daro tikslius spėjimus, kas nutiks Visatai per artimiausius 20 milijardų metų. Biologams sunku numatyti, kaip vystysis kelios bakterijos Petri lėkštelėje per 20 valandų. Kai kas tvirtina, kad šis negalėjimas tiksliai numatyti reiškia, jog evoliucija yra nemoksliška.

Tačiau moksle svarbu ne tai, kiek galima numatyti, remiantis teorija ar kokie tie numatymai tikslūs, bet ar daromi spėjimai pasitvirtina. Meteorologai neatmeta chaoso teorijos tik dėl to, kad ji sako, jog neįmanoma oro numatyti 100 % tiksliai – priešingai, jie priima ją, nes oras paklūsta daugeliui modelių, kuriuos chaoso teorija numato.

Evoliucijos kryptie numatymo sudėtingumas kyla iš dalies dėl to, kad organizmai gali vystytis gana skirtingomis kryptimis. Pavyzdžiui, vienos rūšies beždžionių, gyvenusių Afrikoje, palikuonys nuėjo gana skirtingais keliais ir galiausiai matome gorilas, šimpanzes ir žmones. Tokie išsiskyrimai populiacijoje gali kilti dėl smulkučių pradinių variacijų.

Evoliucijos kryptis, kuriomis pasuko šios beždžionės, galėjo lemti ir klimato pokyčiai. Tai rodo, kad gyvybės istorija iš dalies buvo formuojama atsitiktinumų. Jei asteroidas nebūtų nušlavęs dinozaurų, pirmoji protinga gyvybės forma galėjo būti visai kitokia, jei iš tiesų žmogiškasis protas būtų išsivystęs iš viso. Jei galėtume atsukti laikrodžius 4 milijardus metų atgal ir leistume gyvybei vystytis iš naujo, ji galėtų būti visiškai kitokia.

Senoji planeta

Kaip bebūtų, nors evoliucijos numatymas gali atrodyti ribotas, teorija gali būti ir yra naudojama darant prognozes visuose lygiuose. Darvinas suprato, kad Žemė turi būti labai sena, jei pakako laiko išsivystyti tokiai gyvybei. Pasirodė, ji dar senesnė, nei jis manė.

Darvinas spėjo, kad turėtų būti atrastos pereinamosios fosilijos, ir jų buvo rasta milijonai (trilijonai, jei skaičiuosime ir mikrofosilijas). Tyrėjai netgi sugebėjo numatyti uolienų amžių ir rūšį, kuriose turėtų būti rastos pereinamosios fosilijos, kaip buvo Tiktaalik’o, pusiau žuvies, pusiau amfibijos atveju.

Arba paimkime žymųjį beržinį šešiasprindį, kuriam išsivystė juoda sparnų spalva, geriau prisitaikanti prie taršos išteptų medžių Britanijos industrializavimo metu. Pašalinkite taršą ir šviesus raštas vėl ims vyrauti, kas dabar ir vyksta.

Įkyrūs vabalai

Ko gero įsimintiniausią spėjimą biologijoje padarė 1975 entomologas Ričardas Aleksandras (Richard Alexander). Ištyrinėjęs bendruomeninių vabzdžių, tokių, kaip termitai, evoliuciją, jis numatė, kad kai kurie urviniai graužikai galėjo išvystyti tokią pačią bendruomeninę sistemą ir tai pasitvirtino plikųjų smėlrausių atveju.

Evoliucijos teorija gali būti (ir vis dažniau yra) panaudojama praktiškesniais tikslais. Pavyzdžiui, jeigu genetiškai modifikuoti javai ima gamintis pesticidus, aišku, kad išsivystys atsparios vabzdžių linijos. Buvo numatyti ir ne tokie akivaizdūs dalykai, kad galima sulėtinti šį procesą, šalia modifikuotųjų auginant paprastus augalus ir būtent taip pasirodė iš tiesų.

Daug tyrėjų, kuriančių vaistus nuo infekcinių ligų, bando išsiaiškinti, kaip gali išsivystyti atsparumas ir kaip užkirsti tam kelią, pavyzdžiui, duodant tam tikras vaistų kombinacijas. Tai sulėtina atsparumo vystymąsi, nes patogenai turi įgyti keletą mutacijų, kad išgyventų gydymą.

Dauguma prognozių susiję su labai specifiniais evoliucijos teorijos aspektais. Jei bendruomeniniai žinduoliai, kaip plikieji smėlrausiai nebūtų buvę atrasti, tai tebūtų įrodę, kad Alexander’io idėjos apie bendruomeninio elgesio evoliuciją tikriausiai buvo klaidingos, o ne tai, kad kažkas blogai su platesne teorija. Tačiau kai kurios platesnės prognozės – Žemės amžiaus, pereinamųjų rūšių egzistavimas ir bendros gyvybės ištakos – yra teorijos svarbiausi išbandymai (žr. Evoliucijos neina paneigti, todėl tai nėra mokslas).