Šimtą kartų geriau: jaunieji ornitologai nuoboduliu nesiskundžia

O ginti brakonierius iš medžioklės plotų pašnekovams tenka gana dažnai. Tačiau vienas įspūdingiausių – tai K. Šimkevičiaus, tuomet dar vadovavusio T. Ivanausko ornitologijos klubui, vykdytas brakonieriaus sulaikymas. 

– Papasakok, kur sulaikėte brakonierių? Kaip viskas vyko iš tiesų? – klausiu miškininkystę studijuojančio K. Šimkevičiaus.

– Šalia universiteto yra keturi jam priklausantys medžioklės plotai, kuriuose galime medžioti ir mes, studentai, turintys visus tam reikiamus leidimus. Tąsyk du jaunieji medžiotojai, ASU studentai, vakarop išėjo pasižvalgyti šiuose medžioklės plotuose. 

Aš buvau tautinių šokių repeticijoje, kai man paskambinę studentai pasakė, kad mato netoliese sėdintį vyrą su mažo kalibro šautuvu. Tai buvo brakonierius, kuris tykojo stirnino. Teko šokti iš klumpių į aulinius batus ir strimgalviais lėkti į mišką. 

Griebiausi mobiliojo telefono, kuriuo į pagalbą pasikviečiau studentus. Paskambinau ir aplinkosaugos inspektoriui, kuris, sužinojęs apie numatomą brakonieriaus sulaikymą, taip pat pajudėjo universiteto medžioklės plotų link. 

Netrukus į mišką atskubėjo apie 15 studentų. Pasiskirstėm ir pradėjom artėti prie brakonieriaus. Tuomet jis atsigulė ant žemės manydamas, kad mes jo nepastebėsim. Netrukus jis jau buvo mūsų rankose, o atskubėjęs inspektorius užfiksavo brakonieriavimo faktą ir pažeidėjo sulaikymą. Buvo svarbu, kad pažeidėjas nenumestų turėto ginklo, nes tuomet labai sunku įrodyti, jog jis į mišką atėjo brakonieriauti.

– Ar nedvejojai, kai pamatei brakonierių su ginklu rankose, juk situacija galėjo pakrypti nenuspėjamai?

– Kai savo būrelio medžioklės plotuose pamatai brakonierių, apima labai slogus jausmas, tarsi matytum, kaip tavo namuose šeimininkauja vagis. Todėl nekilo dvejonių, kad pažeidėją būtina nutverti už rankos. Man padėjo draugai, kurie atlėkė iš universiteto taip skubiai, kaip tik galėjo. Keliese, manau, nebūtume susitvarkę, nes brakonieriaus būta stambaus sudėjimo, tvirto, pečiuito vyro. Be to, tai labai rizikinga, nes pažeidėjas turėjo šautuvą. 

Šis atvejis rodo, kad negalima būti abejingiems tokiems pažeidimams ir jei tik yra galimybė – viešinti brakonierius. 

Tiesa, dar sykį buvome išaiškinę brakonierių – tik tada jo nenutvėrėme už rankos. Sprukdamas pažeidėjas tuomet paliko šovinių dėtuvę, tai pagal šovinius buvo nustatyta, kas juos pirko, ir paaiškėjo, kas brakonieriavo ASU priklausančiuose medžioklės plotuose.

„Užsikabino“ nuo pirmojo susirinkimo 

Kalbinti miškininkystę studijuojantys pašnekovai pripažino, kad viena labiausiai juos dominančių sričių yra ornitologija. „Kai įstojau studijuoti į ASU, bendrabučio kambario draugo pakviestas nuėjau į Ornitologų klubo susirinkimą. Ir ką gi – „užsikabinau“, – prisiminė K. Danauskas.

Po pusmečio K. Danauskas jau buvo išrinktas klubo pirmininku. Dėl jaunuolio užsidegimo klubas nuo 6 narių padidėjo iki 23. „Tai, ką daro Kęstutis, – fantastika. Jis geba taip uždegti įvairiomis idėjomis kitus klubo narius, kad visi kupini entuziazmo kimba į darbus, netgi atlieka tam tikras namų užduotis. Juk tai jie daro niekieno neverčiami“, – kolegą giria buvęs klubo vadovas, o šiuo metu narys K. Šimkevičius. 

„Esame jaunieji ornitologai, todėl žieduojame paukščius, gaminame ir keliame inkilus – ne tik zylėms, bet ir pelėdoms, dančiasnapiams. Taip pat rengiame įvairias ataskaitas, vykdome šviečiamąją veiklą, bendraujame su moksleiviais“, – pasakoja K. Danauskas.

– Kuo patraukli šio klubo veikla jaunuoliui? Juk dabar studentas tarsi prikaltas prie kėdės – paskaitose, o po jų – prie kompiuterio bendrabutyje ir jį nėra lengva atitraukti nuo įprastinės veiklos, – klausiu veikliojo klubo vadovo. 

– Gamtos mylėtojai, kurie ateina į mūsų klubą, nori ne sėdėti po paskaitų bendrabutyje, o dalyvauti įdomiuose užsiėmimuose, stebėti gamtą, paukščius. Mūsų veikla paremta savanoriškumo principu, nesiekiame jokios asmeninės naudos. Daug ką darome iš savo lėšų. Susirinkimai vyksta kartą per savaitę.

Šimtą kartų geriau nei mirkti bendrabutyje yra galimybė susitikti ir bendrauti su bendraminčiais. Taip, mus vienija ornitologija. Bet tai nereiškia, kad per klubo susirinkimus mes kalbame vien apie paukščius. Temos pačios įvairiausios – žinoma, visos jos sukasi apie gamtą. 

Neseniai ASU T. Ivanausko ornitologų klubas tapo Lietuvos ornitologų draugijos nariu. Galima sakyti, turime tiesioginį ryšį su profesionalais. Planuojame, įregistruoti penkioliktus metus veikiančio klubo įstatus, tapti juridiniu vienetu, nes reikia paramos, taip pat norime dalyvauti įvairiuose projektuose.

– Ar ketini darbą susieti su ornitologija?

– Baigęs miškininkystės magistro studijas norėčiau darbuotis girininkijoje ir nenutolti nuo ornitologijos. Mano tėviškė – Utenos apylinkės, Tauragnų miestelis. Čia yra Aukštaitijos nacionalinio parko teritorija, gausu įvairių retų saugomų paukščių rūšių. 

Jau dabar svajoju apie tai, kaip ateityje dirbdamas girininkijoje rengčiau moksleiviams pamokėles apie paukščių rūšis, jų išsaugojimą, gamtą, taip pat išvykas į ją. Man to trūko, kai aš pats mokiausi mokykloje. Baigęs studijas ir gavęs išsvajotą darbą girininkijoje turėčiau puikią progą įgyvendinti šį sumanymą.