Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Apie gamtą

Kaip gyvūnai gedi ir šarvoja artimuosius?

2012-11-03 (0) Rekomenduoja   (0) Perskaitymai (385)
    Share

Žinome, kad žmonės mato prasmę gedėdami prie mirusiųjų, tačiau savo straipsnyje Jasonas Goldmanas pasakoja, kaip žmonės pradeda atrasti, jog panašų poreikį jaučia ir gyvūnai.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Mirus žydų tautybės asmeniui, pagal judaizmo tradiciją bendruomenės institucijos, vadinamos chevra kadiša, narys pasilieka šalia mirusiojo kūno iki pat laidotuvių, nuolat skaitydamas ištraukas iš Psalmių knygos. Pagal katalikų paprotį velionio artimieji ir draugai renkasi prie mirusiojo karsto į ceremoniją, vadinamą budėjimu. Panašiai elgdavosi ir senovės romėnai: prie mirusiojo kūno iš karto susirinkdavo giminaičiai, giedodavę raudas. Kol prasidėdavo laidotuvių ceremonija, mirusysis būdavo laikomas šalimais, šeimos namų atriume.

Toks elgesys peržengia kultūrines sienas. Nors detalės įvairiose kultūrose skiriasi, pats modelis yra nepaneigiamas: žmonės regi prasmę kurį laiką po mirties saugodami ir žiūrėdami į mirusiojo kūną.

Tačiau vis daugėja duomenų, kad toks elgesys peržengia ir gyvūnų rūšių ribas. 2003 metų spalio 10-ąją vienas mokslininkas turėjo galimybę pamatyti, kaip ant žemės parkrito dramblio patelė, vardu Eleanor. Jos ištinęs straublys vilkosi žeme, o žymės ant ausų ir kojų liudijo, jog neseniai gyvūnas taip pat buvo kritęs. Viena iš jos ilčių buvo sulaužyta. Dramblė, vardu Grace, priklausiusi kitai socialinei grupei, atšuoliavo prie Eleanor ir savo masyviomis iltimis mėgino vėl pastatyti Eleanor ant kojų.

Tačiau jos užpakalinės kojos buvo per silpnos. Prie gulinčio gyvūno buvo priėję ir kiti bandos nariai, bet Grace pasiliko prie Eleanor mažiausiai dar vieną valandą, kol saulė pasislėpė už horizonto ir Keniją apgaubė naktis. Kitą rytą Eleanor nugaišo.

Dramblių paradas, kuris sekė nugaišus Eleanor, iš esmės nesiskyrė nuo tų žmonių, kurie susirenka atiduoti paskutinės pagarbos velioniui, ceremonijų. Per kelias dienas dramblės gaišeną aplankė penkios kitų dramblių grupės, įskaitant kelias šeimas, kurios buvo visiškai nesusijusios su Eleanor. Drambliai uostydavo ir baksnodavo kūną, liesdavo jį pėdomis ir straubliais.

Nors kūną draskė šakalai, hienos ir grifai, o ketvirtą dieną jo kontrolę perėmė liūtai, šviesiu paros metu drambliai nenueidavo toliau kaip per kelis šimtus metrų.

Kadangi dramblių susidomėjimas kritusia bandos nare neapsiribojo tik Eleanor giminaičiais, mokslininkai padarė nedrąsią išvadą, jog drambliams būdinga „bendra reakcija“ į nugaišusius savo rūšies atstovus. Tokią išvadą paremia argumentai ir iš kitų studijų, kurios buvo ir observacinės, ir eksperimentinės.

Povandeniniai ritualai

Tačiau žmonės ir drambliai nėra vieninteliai, budintys prie negyvųjų. 2000 metų gegužės 6-ąją jūros dugne už 50 m nuo rytinio Japonijos Mikuros salos kranto buvo pastebėta negaišusi delfinė. Visą laiką šalia jos buvo du delfinų patinai, kurie tik trumpam iškildavo į paviršių įkvėpti oro.

Kadangi priežastys, dėl ko delfinė nugaišo, buvo neaiškios, narai pamėgino iškelti jos kūną. Tačiau to padaryti neleido šalia jos budėję patinai. Kitą dieną narai vėl pamėgino pakartoti savo užduotį, tačiau ji ir vėl baigėsi nesėkme – šalia negyvos delfinės tebebudėjo tie patys patinai. Trečią dieną delfinės kūnas buvo dingęs. Tyrėjai spėjo, kad jis tiesiog buvo nuneštas į gilesnius vandenis.

Tai nėra vienintelis užfiksuotas delfinų mirties ritualų atvejis. 2001 metų liepos 20-ąją netoliese jūros dugne buvo pastebėtas dar vienas negyvas beveik suaugęs delfinas, įsispraudęs tarp dviejų didelių akmenų. Jį lankė mažiausiai 20 kitų delfinų, tiek patinai, tiek patelės. Kai narai pamėgino iškelti gaišeną, nuo vieno iki trijų delfinų pradėjo elgtis agresyviai, neleisdami narams priplaukti artyn. Kaip ir Afrikos drambliai, delfinai baksnojo ir stumdė nugaišusį gyvūną savo nosimis bei galvomis ir atrodė sunerimę bei prislėgti. Kai narams galiausiai pavyko iškelti gaišeną, keli delfinai plaukė šalia laivo, kol jis galiausiai pasiekė uostą.

Kai 2001 metų balandį kita tyrinėtojų grupė netoli Kanarų salų pastebėjo negyvą delfinų jauniklį, jį taip pat supo keli kiti delfinai, tarp kurių, kaip manoma, buvo ir jo motina. Trečiąją dieną nugaišęs jauniklis plūduriavo paviršiuje, o ketvirtą dieną jo kūne atsirado irimo ženklų. Nors tyrinėtojai šį kartą nemėgino paimti negyvo jauniklio, jie pastebėjo, kad delfinai nuvydavo visus vandens paukščius, kurie mėgindavo prie jo prisiartinti.

Kadangi mokslininkai jau prieš tai stebėjo šią delfinų grupę, jie galėjo daryti išvadą, kad delfinai elgėsi kitaip, negu įprasta. Jie plaukdavo lėčiau ir pasilikdavo tuose vandenyse ilgiau negu paprastai. Stebėjimai leido padaryti išvadą, kad taip delfinai reagavo būtent į nugaišusį jauniklį. Visais atvejais delfinai niekam neleisdavo prisiartinti prie gaišenos, o prieš tuos, kurie mėgindavo tai padaryti, demonstruodavo agresyvumo ženklus. Visais atvejais delfinai tai pat nukrypdavo nuo savo įprastų maršrutų.

Sužinojimas apie mirtį

Šimpanzės, priešingai, nekeičia savo įprastos rutinos. Kai nugaišta šimpanzės jauniklis, jo motina ilgą laiką - kartais net savaitėmis ar mėnesiais – nešiojasi jo kūnelį su savimi. Motina toliau prižiūri ir laižo negyvą jauniklį, atitolindama neišvengiamą irimo procesą. Rūpintis lavonėliu ji liaujasi tik tuomet, kai jis suyra tiek, jog tampa nebeatpažįstamas. Kai birželio mėnesį Los Andželo zoologijos sode žuvo trijų mėnesių šimpanzės jauniklis, prižiūrėtojai leido jo motinai Gracie pasilikti mažylio kūną kelioms dienoms, kad ji galėtų pereiti šį savotišką gedėjimo procesą.

Mokslininkai detaliai aprašė šį šimpanzių ritualą, kai tyrėjai Zambijoje atsitiktinai susidūrė su patele, vardu Masya, kuri rūpinosi negyvu keturių mėnesių jaunikliu. Amerikos primatologijos žurnale mokslininkė Katherine Cronin rašė: „Šis šimpanzių patelės elgesys, kai ji pirma patiria fizinį išsiskyrimą su nugaišusiu jaunikliu, suteikia vetingų įžvalgų apie … galimus būdus, kuriais šimpanzės gauna informacijos apie kitų individų jautrumo būseną (taigi, sužino apie „mirtį“)“. Panašios praktikos buvo pastebėtos ir tarp gorilų, babuinų, makakų, lemūrų ir geladų.

Drambliai, delfinai ir šimpanzės pasižymi sudėtingu socialiniu elgesiu, kuris mums tik dalinai suprantamas. Kadangi žmonėms retai pavyksta užfiksuoti natūralią laukinių gyvūnų mirtį, didžioji dalis mūsų turimos informacijos yra gauta iš neeksperimentinių atvejų studijų, pasitelkus greitą mąstymą. Tačiau net šių įrodymų pakanka, kad suprastumėm, jog žmonės nėra vieninteliai, tam tikru būdu reaguojantys į mirtį. Sąrašas gyvūnų, kuriems būdinga gedėti, taip pat ilgėja: neseniai pasirodė duomenų, jog pagal savus įpročius gedi ir žirafos bei kėkštai.

Tačiau mes, žmonės, mėgstame tikinti save, jog esame kažkuo ypatingi ir išskirtiniai visoje gyvūnijos karalystėje. Žinoma, tam tikrais atžvilgiais taip ir yra. Tačiau be tų gyvenimo aspektų, kurie būdingi tik mūsų rūšiai, yra šimtai, kurie bendri ir mums, ir kitiems gyvūnams. Svarbu ne tik neprojektuoti savo jausmų gyvūnams, bet ir prisiminti, kad mes neišvengiamai taip pat esame gyvūnai.

Ar gali būti, kad mes tiesiog mėginame rasti post hoc paaiškinimus, kad pateisintume elgesį, kuris mums atrodo natūralus? Mirusiojo kūną balzamuojantis specialistas su sielvartaujančia šimpanze, rankiojančia parazitus iš savo negyvo jauniklio, gali rasti daugiau bendrumų, negu jam galėtų pasirodyti. Šiuo atveju su šimpanzėmis mus sieja tai, kad mes kartu, tik skirtingais būdais, tiesiog mėginame perprasti mirtį.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(0)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(0)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
130(7)
123(2)
97(0)
56(1)
55(0)
44(1)
36(0)
34(0)
22(0)
12(3)
Savaitės
198(0)
196(0)
193(0)
184(0)
178(0)
Mėnesio
309(3)
303(6)
296(0)
294(2)
293(2)