Gyvūnai kelyje: kada ir kur dažniausiai papuola po ratais Lietuvoje?

Kada daugiausia žūva elnių, briedžių, stirnų ir šernų?

Daugiausia laukinių gyvūnų, Lietuvos automobilių kelių direkcijos duomenimis, žūva gegužę ir spalį. Labiausiai ši tendencija jaučiama magistraliniuose keliuose, kur eismo intensyvumas ir automobilių greitis yra didžiausias.

Detalizuodama Kelių direkcijos Perspektyvinio planavimo skyriaus vyriausioji specialistė Jūratė Šarpytė – Vaičiulionienė atskleidė, kad nuo 18 val. vakaro iki pirmos valandos nakties žūva daugiau kaip pusė visų gyvūnų. Kitas pikas pasiekiamas septintą valandą ryto. Vakarinio piko metu visais metų sezonais žūva daugiau kaip 50 proc. gyvūnų, rytinio piko metu – 14-16 proc.

Apibendrinant galima sakyti, kad rytiniu piku laikomas tas paros metas, kuomet švinta, o vakaro pikas – nuo prieblandos iki visiško sutemimo. Nustatyta, kad tamsiuoju ir šviesiuoju paros metu gyvūnų žūsta mažiau.

Kasdien vis trumpėjant dienoms reikia atkreipti dėmesį, kad rudeninis rytinis pikas trunka nuo šeštos iki septintos ryto, o vakarinis – nuo 17 iki 23 val.nakties. Žiemą didžiausia rizika susidurti su kanopiniu žvėrimi yra 7-8 val. ryto, arba 16-21 val.vakare.

Taip pat tiksliai nustatyta, kuriuo metų laiku daugiausia žūva konkrečių rūšių gyvūnų. Žvelgiant į statistiką ir specialistų vertinimus, galima teigti, kad didžiausias pavojus kelyje susidurti su briedžiu – nuo gegužės iki spalio. Tuo metu žūva maždaug 24-44 šios rūšies gyvūnai.

Tauriųjų elnių daugiausia žūva rugsėjo – spalio mėnesiais, kuomet vyksta jų ruja. Šernai taip pat dažniausiai žūva rudenį (rugsėjo – lapkričio mėnesiais). Kiek kitokia stirnų tendencija. Jų daugiausia netenkama gegužės ir birželio mėnesiais.

Taip pat galima tiksliai pasakyti, kokiomis valandomis keliuose žūsta daugiausia konkrečios rūšies gyvūnų. Briedžių daugiausia suvažinėjama 20-23 val., šernų – 18-24 val., stirnų – 21-23 val., tauriųjų elnių – 19-20 val.

Tvoros padeda ne visada

J. Šarpytė – Vaičiulionienė tikino, kad siekiant užtikrinti eismo saugumą valstybinės reikšmės automobilių keliuose ir norint apsaugoti laukinius gyvūnus, Lietuvoje įrengta daugiau nei 600 km tinklo tvorų ir 12 požeminių perėjų stambiems laukiniams gyvūnams.

Tačiau, anot jos, nereikia tikėtis, kad tinklo tvoros – neįveikiama apsauga. „Laukinių gyvūnų elgesys yra nenuspėjamas, ypatingai pavasarį ir rudenį, rujos metu, todėl ne visais atvejais nuo susidūrimo su laukiniu gyvūnu išgelbėja ir tinklo tvora“, - teigė moteris.

Jos teigimu, daugiausia eismo įvykių, susijusių su laukiniais gyvūnais, užfiksuojama automagistralėse ir magistraliniuose keliuose, kadangi juose didžiausias eismo intensyvumas ir leistinas greitis. Kita vertus, specialistė atkreipė dėmesį į įdomią tendenciją: nors kaip tik šiuose keliuose taikoma daugiausia saugos priemonių, vis tiek neišvengiama mašinų ir gyvūnų susidūrimo.

„Nors šiuose keliuose daugiausia yra nuo laukinių gyvūnų aptvertų kelio ruožų, įrengtos požeminės perėjos, nušokimo rampos, horizontalūs barjerai, vartai, įrengti įspėjamieji kelio ženklai „Laukiniai žvėrys“. t.y. sudarytos didelės kliūtys gyvūnui patekti ant kelio, tačiau vis tiek šiuose keliuose užregistruota daugiausia susidūrimų su gyvūnais“, - teigė Kelių direkcijos darbuotoja, pridūrusi, kad pavojinguose ruožuose vairuotojai turi būti itin atidūs.

Perėjoms virš kelio trūksta lėšų

Vakarų šalyse dažniausiai vietoj požeminių laukinių gyvūnų perėjų, kurios įrenginėjamos Lietuvoje, pasirenkami praėjimai virš kelio, kitaip dar vadinami žaliaisiais tiltais. J. Šarpytės – Vaičiulionienės pasiteiravus, ar tokių neplanuojama įrengti ir pas mus, ji teigė, kad tai stabdo iš esmės dvi priežastys.

„Apie praėjimus virš kelio, t.y. žaliuosius tiltus, Kelių direkcija, žino, domisi ir galėtų įrengti, bet yra du stabdantys dalykai: labai didelė žaliojo tilto kaina ir jo pastatymui (įrengimui) reikia didelio žemės ploto. Neužtenka tik kelio juostos, todėl žaliojo tilto įrengimui reikėtų paimti žemės visuomenės poreikiams, o tai iššaukia visuomenės pasipriešinimą“, - dėstė specialistė.

Savo ruožtu Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys taip pat teigė, kad perėjos, esančios virš kelio, kur kas efektyvesnės už požemines. Tačiau jis, kaip ir Kelių direkcijos atstovė, aiškino, kad tokių inžinerinių sprendimų kaina tikrai nemaža.

„Ši priemonė pasaulyje laikoma pačia geriausia. Pasirinkus tokį variantą formuojami viadukai virš kelio. Tokios perėjos negali būti siauros, prilygstančios pėsčiųjų tiltui. Į tokias žvėries nė su botagu neįprašysi. Jos būna plačios, apželdinamos augmenija. Žvėris, eidamas jomis, neturi jausti, kad tai yra dirbtinė perėja. Tai – tarsi natūrali aplinka, kuria, jis be streso pereina į kitą pusę. Tačiau tokios perėjos brangiai kainuoja“, - sakė pašnekovas.

Tuo tarpu požeminėmis perėjomis, pasak jo, naudojasi tik smulkūs gyvūnai, pavyzdžiui, mangutai, lapės, ežiai ar kiškiai. Didesni žvėrys, L. Budrio manymu, yra atsargesni, todėl požeminėmis perėjomis kelio jie beveik niekada nekerta.

Pašnekovo žodžiais tariant, gyvūnai migruoja vedami instinktų. Nueidami gan didelius atstumus jie ieško poravimosi partnerio. Jo teigimu, briedžių ruja jau beveik baigiasi, tačiau šiuo metu rujoja elniai.