Būti ar nebūti laisviems stumbrams laisvoje Lietuvoje (Foto)

AR TIKRAI EGZISTUOJA LAISVŲ STUMBRŲ PROBLEMA Taip, ji egzistuoja. Taip pat kaip vilkų, lūšių, šernų, elnių, uodų, kolorado vabalų, usnių ar varnalėšų. Tai moralinė, politinė ir ekonominė problema. Žmogus, mūsų civilizacija, mūsų visuomenė taip jau sutvarkyta, kad bet kokios gyvos būtybės egzistavimas, jei jis nesutampa su mūsų interesais, yra laikomas žalingu ir yra nepageidaujamas. Į gilesnes moralines gamtos ir žmogaus koegzistencines problemas šiame straipsnyje nesigilinsime, nes tokioms diskusijoms mūsų visuomenė, o ypač žemę dirbanti jos dalis, dar tikrai nėra subrendusi. Yra žvėris – yra problema. Kol bus bent vienas žvėris, tol bus problemų. Norite, kad neliktų problemų? Kokios politinės šios problemos ištakos? Visų žiniasklaidoje prieš laisvus stumbrus pasirodžiusių pranešimų leitmotyvas vienas – „politikai ir aplinkosaugininkai pagaliau išgirdo Vidurio Lietuvos žemdirbių skundus“. Tikriausiai daugelis dar prisimena su naujos valdžios atėjimu susijusius žemdirbių „skundus žvėrių klausimu“ praėjusių metų pabaigoje, šių metų pradžioje. Tiesa, jų turinys ir tikslas buvo kitas: atėjo laikas „teisingai“ perdalyti medžioklės plotus, panaikinti ir „teisėtiems“ savininkams – ūkininkams – atiduoti komercinius medžioklės plotus, „teisingai“ ūkininkų naudai pakeisti medžioklės taisykles. Nepaisant to, Vidurio Lietuvos žemdirbių balsas nebuvo išgirstas ir jokie „teisingi“ sprendimai nebuvo priimti. Tačiau juk negalima visą laiką ignoruoti, reikia ką nors ir išgirsti, gal net kokį kaulą galima numesti. Ir išgirdo, ir tuo kaulu tapo stumbrai. Palikime moralę bei politiką ramybėje ir pasigilinkime į ekonominius argumentus. Vienoje šių ekonominių argumentų pusėje yra saugoma Tarptautinės ir Lietuvos raudonosios knygos rūšis – stumbras, kurio apsauga yra valstybės, visų jos institucijų ir piliečių rūpestis, prestižas, taip pat su visu tuo susijusios išlaidos, tačiau esama ir ekonominės naudos. Kitoje pusėje – miškų, medžioklės, žemės ūkiai ir ta nedidelė visuomenės dalis, kuri dėl stumbrų patiria ekonominę nenaudą.

TRUMPA ATMINTIS Ir iš kur tie stumbrai laisvėje atsirado? Vienose žiniasklaidos priemonėse sakoma, kad „laisvėje stumbrai atsidūrė netyčia – ištrūkę iš aptvaro“, kitose – „kad tuos stumbrus tyčia paleido, nes jie buvo visą laiką užtverti voljere“ arba „kad jie patys pralaužė sutrešusį voljerą“ ir pan. Visai nenuostabu, kad tie žmonės, kurie gamtosaugininkais tapo tik prieš kelis mėnesius, šito gal dar ir negali žinoti, tačiau gerokai seniau šioje sistemoje dirbantiems ėmė atmintis ir sušlubavo. Juk nesunku pasiskaityti moksliniuose leidiniuose, pavartyti dar visai nesenus žurnalų komplektus. Galiausiai dar gyvi tie žmonės, kurie stumbrus į Lietuvą vežė ir juos veisė. Apie stumbrų atsiradimo istoriją jau rašėme „Žurnale apie gamtą“, tačiau ne pro šalį dar kartą kai kuriuos faktus prisiminti. Išlikęs Naujamiesčio valstybinio medžioklės ūkio stumbryno, priklausiusio Gamtos apsaugos komitetui, dienoraštis byloja, kad pirmieji stumbrai į Pašilių miško aptvarą atvežti 1969 m. rugpjūčio 29 d. iš Prioksko terasų rezervato. Pirmasis lietuviškas stumbriukas Girinis pasaulį išvydo 1971-aisiais. 1972 m. pabaigoje jau buvo atsivesti septyni stumbriukai. Ir štai 1973 m. gegužės 6-oji. Šią dieną į Pašilių mišką buvo išleisti pirmieji penki Lietuvoje atsivesti stumbrai. Tada ir prasideda laisvėje gyvenančių Lietuvos stumbrų istorija. 1975 m. birželio 6 d. laisvėje Vadaktų miške atvestas pirmasis stumbras – patinas Ginčas. 1975 m. liepos 19 d. du stumbrai Giedra ir Giedras paleisti į laisvę Pašilių miške netoli stumbryno, gruodžio mėnesį jie prisijungė prie laisvai gyvenančios bandos. Visi šie darbai buvo atliekami prižiūrint Gamtos apsaugos komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos. Kaip stumbrai prisitaiko prie gamtinių sąlygų Lietuvoje, stebėjo biologas prof. Augustinas Mačionis. Mokslininkas rašė, kad 1978–1979 m. Lietuvoje jau buvo laisvėje gyvenančių stumbrų, jo teigimu, jų buvo trisdešimt. Stumbryno dienoraščio įrašai taip pat liudija, kad 1978 m. mūsų šalyje laisvėje gyveno stumbrai, tik jų neva buvo keturiolika, o devyni stumbrai tikslingai išleisti į laisvę ar perkelti į kitus medžioklės ūkius. Duomenys nesutampa dėl labai paprastos priežasties. Su stumbrų reguliavimo problemomis buvo susiduriama ir tais laikais, tačiau ir tada buvo vengiama žodžio „medžioklė“. Kita vertus, vargu ar turėtume stumbryną ir laisvų stumbrų, jei tuometinės valdžios vyrai nebūtų buvę aistringi medžiotojai. Jokia čia paslaptis, kad laisvų stumbrų banda buvo formuojama dėl jų medžioklės, tikriausiai dar ir šiandien yra ne vienas gyvas tų medžioklių liudininkas. Nepaisant to meto dokumentų, laisvėje gyvenančių stumbrų istorijos pradžia laikomi 1981 m. Taip manyti pagrindą suteikė 1981 m. pradėti stumbryno aptvarų renovavimo darbai, dėl kurių palyginti ilgai aptvaruose laikoma banda gyveno pusiau laisvės sąlygomis. Tačiau tada tik vienas kitas stumbras atsiskyrė nuo bandos ir prisijungė prie jau kelerius metus laisvėje gyvenančių stumbrų.

KĖDAINIŲ IR PANEVĖŽIO ŪKININKŲ SIAUBAS Reikėtų labai „padėkoti“ žurnalistams, kurie siekdami kuo didesnės skaitytojų auditorijos, nesibodi gerokai perlenkti lazdą, gąsdindami „miestelių centruose lakstančiais vilkais“, ūkininkų nesibijančiais, net iš kiemų juos gujančiais stumbrais. Kokių tik diletantiškų istorijų netenka pasiskaityti spaudoje apie gyvūnus, jų krečiamas eibes. Juk labai lengva: išklausei nukentėjusiąją pusę, o oponentas – gyvūnas – savo tiesos tai negali pasakyti… Taip ir keliauja per žiniasklaidą būtos nebūtos istorijos. O stumbrų tema šiuo metu taip išsukta, taip išeskaluota, kad ūkininkai vietoj šerno, elnio, o greitai ir vietoj kiškio savo laukuose regės stumbrą. Ir pasėliai čia, Kėdainių ir Panevėžio rajonuose, kažkokie stebuklingi, ne tokie kaip kitur – nebeiššąla, nebeiššunta, nebeišmirksta, nei vėjas, nei lietus jų nebeišguldo – vien tik stumbrai ištrypia ir nuėda. Nežinant, kaip stumbrai gyvena, kaip elgiasi, jie gali pasirodyti drąsūs, net agresyvūs žvėrys. Iš tikrųjų tiesa visai kitokia. Nepastebėtam prisėlinti prie miške besiganančios stumbrų bandos beveik neįmanoma, o žmogaus šie žvėrys apskritai bijo. Stirną, šerną, elnią miške pabaidysi – nulėks keliasdešimt metrų, sustos, įsiklausys ir jei viskas ramu, vėl toliau maitinsis ar ilsėsis. Užeisi stumbrus – nubildės lyg tankų kolona ne vieną šimtą metrų, o aprimę tikrai negrįš į vietą, iš kurios buvo pabaidyti – patrauks mišku kelis ar net keliolika kilometrų. Dėl klaidingo įspūdžio apie stumbrų drąsą ar abejingumą žmogui kaltas šių miško galiūnų regėjimas. Stumbras gerai įžiūrėti ir atskirti besiartinantį objektą geba tik iš 200–300 m ir tik tada leidžiasi bėgti. Automobilį ar traktorių tiek stumbras, tiek kitas žvėris suvokia ne kaip žmogų, tad priartėjus transporto priemonei, kuri dažniausiai važiuoja pro šalį ir visai nekelia grėsmės, gyvūnai tik išsirikiuoja į gynybos liniją, įtemptai stebi ir stengiasi įvertinti padėtį, bet ne puola sprukti. Iš čia ir kyla visokios pasakos apie ūkininkus „terorizuojančius“ stumbrus, kurie net kelio neužleidžia. Žinant, kokie stumbrai yra atsargūs ir baikštūs, sunku net įsivaizduoti, kad taip lengvai pavyks juos užmigdyti ir saugiai pervežti, kaip atrodo valdininkams. Labai tikėtina, kad jau po pirmų tokių „medžioklių“ paniškos baimės apimtos bandos išsiskaidys ir apskritai paliks šias apylinkes.

KUR LIETUVOJE STUMBRAMS GYVENTI GERA Koks pats tinkamiausias, palankiausias miškas stumbrui? Derlingų dirvožemių lapuočių ar mišrūs miškai su vešliu lapuočių pomiškiu, retmėmis, miško laukymėmis. Būtent tokie miškai ir vyrauja Vidurio Lietuvoje, kur ir gyvena laisvieji stumbrai. Kur dar kitur, jei ne čia jiems būtų gera gyventi? Na, dar Kauno, Radviliškio, Raseinių, Pasvalio, Pakruojo, Joniškio, Biržų rajonuose. Bet tikrai ne Varėnoje, Šalčininkuose, Lazdijuose, Ignalinoje ar Zarasuose. O ką mes girdime iš valdininkų ir politikų lūpų? Štai keletas citatų iš įvairių žiniasklaidos priemonių: „Gyventi laisvėje gyvūnai neturi normalių sąlygų“; „Aplinkos ministerija kreipėsi į mokslininkus, kurie padarė išvadas, kad Lietuvoje nėra pakankamai vietos stumbrams gyventi laisvėje. Esą miškai ir laukinės pievos šiuo metu yra per mažos, todėl stumbrai veržiasi į ūkininkų laukus“; „Tai yra žemės ūkio paskirties kraštas, todėl neišvengiamas konfliktas tarp žmogaus ir gyvūno. Briedžiui užtenka 500 hektarų, o laisvėje gyvenančiam stumbrui, kad jis nedarytų žalos, reikia apie 1000 hektarų miško. Panevėžio ir Kėdainių miškuose jiems per ankšta“; „Stumbrai įkurdinti visai jiems netinkamose vietose. Tai, kad šie laukiniai gyvūnai žiemą ganosi laukų viduryje, tik rodo, kad šios vietos netinka“. Įtikinamai skamba. Ar tai tik elementarių žinių stoka, ar tiesiog teiginiai, už kurių slypi tikroji tiesa – stumbrams šios vietos puikiai tinka, tik kad ūkininkams stumbrai nepatinka. Stumbrai, kaip ir stirnos, taurieji elniai, danieliai, yra žolėdžiai gyvūnai ir jų maisto racione žolinė augalija, priklausomai nuo metų laiko, gali siekti 90 ir daugiau procentų. O kurgi kitur, jei ne dirbamuose laukuose gausiai rasi skanaus, kaloringo, lengvai prieinamo maisto: cukrinių runkelių, rapsų, daugiamečių žolių, javų, kukurūzų. Taigi ir keliauja stumbrai kartu su stirnomis, elniais, danieliais, šernais to lengvai pasiekiamo sotaus maisto krimsti. Jei vertintume šių rūšių gyvūnų laukuose praleidžiamą laiką, išeitų, kad per metus vidutiniškai ne mažiau kaip pusę paros žvėrys praleidžia žemės ūkio naudmenose, kitą pusę – miške. Vidurvasarį, kada žemės ūkio naudmenos pasiekia maksimalų aukštį ir jose pasidaro saugu slėptis, bent trečdalis miško gyvūnų persikelia čia nuolat gyventi. Tačiau pabandyk sužėlusiose kultūrose stirną, šerną ar net elnią išvysti – atrodo, kad ten nieko nėra. O stumbras iš kažin kur matosi… Tad ir tampa jis visų bėdų kaltininku. Gyventų žvėrys laukuose nuolat, jei ne kitas po maitinimosi itin svarbus jų poreikis – ramybė ir saugumas. Kas jį gali suteikti? Miškas. O kas priverčia žvėrį sprukti į mišką? Trikdymas. Taigi visų pirma ne miškų dydis lemia žvėrių poreikį keliauti į laukus, o lengvai prieinamas maistas. Pamėginkit vien duona ir sūdytais lašiniais, kad ir kokie skanūs jie būtų, visus metus pramisti, kai parduotuvių lentynos lūžta nuo visokiausių gėrybių. Ar gali alksnio ar beržo lapai, vešliai miške sužėlę lendrūnai ir viksvos konkuruoti su cukriniais runkeliais, kukurūzais, nokstančiais kviečiais? Taigi, remiantis valdininkų logika, ne tik stumbrams, bet ir šernams, elniams, stirnoms ir netgi lapėms Kėdainių ir Panevėžio miškai yra absoliučiai netinkami, todėl jie visi net daugiau nei pusę savo gyvenimo ir nugyvena laukuose. Iškelkim į Dzūkiją ir Žemaitiją stumbrus – nei tikroms, nei menamoms problemoms tai nepadarys galo, teks sugaudyti bei iškelti ir visus kitus žvėris.

KOKIĄ ŽALĄ IŠ TIKRŲJŲ DARO STUMBRAI „Valstybės saugomi stumbrai kelia galvos skausmą ūkininkams, nes jie nuolat ištrypia jų laukus ir suėda derlių. Kasmet valstybė ūkininkų kompensacijoms skiria 300–500 tūkstančių litų.“ Ši citata – pagrindinis argumentas, kodėl apskritai egzistuoja stumbrų problema. Didelė tai suma mūsų valstybei ar ne? Ar galime mes – ne viską sprendžiantys valdininkai, o Lietuvos Respublikos piliečiai – leisti sau tokią prabangą ir už laisvėje gyvenančius stumbrus mokėti tokią kainą? Ir galiausiai – ar suma iš tikrųjų tokia? Pirmiausia kaipgi nustatoma, kokią žalą ūkininkų pasėliams padaro stumbrai. Pagal ūkininkų pareiškimus speciali komisija, remdamasi žalos vertinimo metodika, nustato sunaikintų pasėlių plotus ir vėliau, įvertinus vidutinį tų metų derlių, ši žala pavirsta pinigine išraiška. Kiek objektyvi ir teisinga žalos vertinimo metodika? Labai norėtųsi, jog kas nors atliktų rimtus argumentuotus tyrimus, parašytų disertaciją ir galų gale sudėtų visus taškus ant i. Kol kas daugelis naudojamų kriterijų tikrai yra diskutuotini, pavyzdžiui, pavasarį, dar neprasidėjus augalų vegetacijai, vertinama žala mėgstamiausiai šiuo metu žvėrių kultūrai – žieminiams rapsams. Tačiau kol kas padėkime visas šias abejones į šalį, nes tai visai kito straipsnio tema ir žiūrėkime į tai, ką turime: ūkininkai pareiškė pretenziją dėl žvėrių sunaikinto derliaus, žala buvo įvertinta ir ji lygi N sumai. Kokią dalį šios sumos sudaro stumbrų padaryta žala, kokią elnių, šernų, danielių, stirnų? Įsivaizduokim: ūkininkas ruošiasi pjauti kviečių lauką ir išsikviečia komisiją nuostoliams įvertinti. Komisija nustato žvėrių sunaikintą pasėlių plotą ir vaikščiodama po lauką šalia elnių, šernų pėdsakų randa stumbrų bandos brydę, jų paliktų išmatų. Ką gi, stumbras – stambus žvėris, daug nuostolių pridarė – nurašom jo sąskaiton 50 procentų nuostolių. Visi sutinkate? O gal šie stumbrai tik vakar pirmą kartą į šį lauką apskritai užklydo šią vasarą? Oi, niekam tai neįdomu. Ūkininkui jokio skirtumo, kas pinigus moka – medžiotojai ar valstybė – kad tik juos gautų. Medžiotojai ką mato? Žvėrys čia niekuo dėti, čia tik stumbrai kalti. O stumbrams kas atstovauja? Aplinkosaugininkai? Jeigu jie iš viso atvyksta: negi su gerais vyrais pyksiesi, be to, be ginčų ir argumentų, dar ir stumbrų gyvenseną reikia gerai išmanyti, mat jį šunys – tegu valstybė sumoka... Ar nekeista, kad liūto dalis už žvėrių daromą žalą žemės ūkio laukuose tenka Kėdainių ir Panevėžio rajonų ūkininkams? Negi kituose, žvėrių gausa pasižyminčiuose rajonuose (Kauno, Radviliškio, Šiaulių, Pakruojo, Joniškio, Marijampolės ir kt.) žvėrys nedaro žalos? Daro, ir ne mažiau daro, bet dėl to yra susitariama, užglaistoma, nesureikšminama. O čia? Stumbrai, kartu ir Panevėžio miškų urėdijos komercinės medžioklės plotai sudarė prielaidą atsirasti visai neblogam verslui. Svarbu tik gerai patriukšmauti – ir pinigų bus. Labai abejoju, ar dauguma ūkininkų iš viso suvokia esmę, kodėl gauna išmokas už dirbamą žemę. Tikrai ne už tai, jog jie dirba didvyrišką darbą. Šis verslas ar ūkio šaka pasižymi tuo, kad dažnai dėl nuo mūsų valios nepriklausančių klimato ar biotinių veiksnių gali atsitikti taip, jog derliaus iš viso nebus. Tad remiant ūkininkus, kad jie, liaudiškai sakant, „išeitų bent ant nulio“, jiems ir mokamos išmokos – savotiška kompensacija ar draudimas. O ar žvėrys nėra viena iš tų nenumatytų aplinkybių, kuri šiek tiek lemia derlių? Viskas įskaičiuota, bet negi bus gana... Gerai pažįstu Krekenavos apylinkių Pašilių ir Kalnelio miškus, juos supančius laukus, čia gyvenančius žvėris ir jų elgseną. Tad norėčiau į viešumą iškelti ir keletą daug kam nenaudingų žvėrių elgsenos ir gyvenimo būdo aspektų. Sakykim, yra miško pakraštys ir šalia jo plyti žvėris labai masinantis cukrinių runkelių laukas. Šioje miško dalyje gyvena keletas motininių šernų bandų, kelios jaunų šernų grupės, keli pavieniai kuiliai – visi šie šernai kas vakarą sutemose keliauja į tą runkelių lauką, kad pasotintų savo pilvus. Na, bent jau iki tol, kol krinta nuo medžiotojo kulkos. Tą patį daro ir šioje miško dalyje gyvenantys elniai ir danieliai, ir stirnos. Ir nors kaip tie cukriniai runkeliai geidžiami visų miško žvėrių, viso miško žvėrys čia nesubėgs – yra žvėris ar grupė, yra jų teritorija ir kiti čia nepageidaujami. Tad kiekviena miško dalis, kiekvienas jo pakraštys, kiekvienas pasėlių laukas – ar tai bus žieminiai ar vasariniai rapsai, ar kviečiai, ar miežiai, ar kukurūzai, ar daugiametės žolės – visi turės savo nuolatinius lankytojus. Rudenį ar pavasarį, keičiantis mitybos plotams, keičiasi ir žvėrių laikymosi miške vietos. Tik žiemą, kai palankesnių mitybai kultūrų laukų, pavyzdžiui, žieminių rapsų, mažiau, žvėrys miške laikosi ne daugiau mažiau tolygiai pasiskirstę, o linkę telktis į dideles grupes. O kaip stumbrai? Šernas, elnias, stirna ar danielius vasarą tenkinasi kelių šimtų hektarų gyvenama teritorija, stumbrams reikalingas kur kas didesnis plotas. Pašilių ir Kalnelio miškuose gyvenanti 14–16 stumbrų banda laikosi ne kelių šimtų hektarų, o natūralių ribų (kelių, Nevėžio upės, gyvenviečių) ribojamoje 14 tūkst.–20 tūkst. ha teritorijoje. Kitiems žvėrims Truskavos–Krekenavos žvyrkelis – jokia kliūtis, o štai Panevėžio ir Kėdainių laukinių stumbrų bandai – tai tikra „valstybinė siena“. Bet svarbiausia, kad visą vasarą ši laukinė stumbrų banda nuolat klajoja po visą šią didžiulę teritoriją ir vienoje ar kitoje vietoje apsistoja tik kelioms, daugiausia keliolikai dienų. Jei pabaidysime iš lauko šerną, stirną, danielių ar elnią – kitą vakarą jie vėl tais pačiais takais keliaus maitintis į tą patį lauką, o štai išgąsdinti stumbrai atsidurs už kelių ar keliolikos kilometrų. Taigi, kada bandome nustatyti stumbrų žalos dydį kad ir tame pačiame kviečių ar cukrinių runkelių lauke, gal pirmiausia atsižvelkime į tai, kad kiti žvėrys čia lankosi ir maitinasi nuolat – kiekvieną naktį ir visą žemės ūkio kultūrų vegetacijos laiką iki pat derliaus nuėmimo, o stumbrai viso sezono metu čia tebuvo vos kelias ar keliolika dienų. Kaip rasti tą formulę, kurį padėtų objektyviai įvertinti jų padarytą žalą, tą tikrąjį procentą? Nepretenduodamas į gilias mokslines ir metodines teorijas, norėčiau pasiūlyti vieną paprastą loginę schemą. Nesunku suskaičiuoti, kad visi Pašilių ir Kalnelio miškuose gyvenantys šernai, elniai, danieliai ir stirnos per metus suvartoja apie 3 500–4 000 tonų pašaro. Be abejonės, tikrai nemaža šio kiekio dalis tenka žemės ūkio naudmenoms. 14–16 stumbrų laisvoji banda, dar pridėjus tuos kelis pavienius čia gyvenančius patinus, suėda 250–300 tonų pašaro. Koks santykis išeina? Apie 7 procentus stumbrų naudai arba nenaudai. Kad nesileistume į gilias teorijas ir metodikas, tebūnie dėl šventos ramybės ne 7, o 10 procentų – juk stambus žvėris, didelės pėdos, didelis išmatų blynas, o jei dar atsigula... Ir kas tai yra, pasak kai kurių aukštų valstybės vyrų bei ūkininkų? Katastrofa, tragedija ir nacionalinė grėsmė. Nekomentuosiu, pagalvokite patys. Vienas ar kitas laukas dėl savo pašarinės vertės, vienas ar kitas miško pakraštys dėl ramybės ar pernelyg didelio trikdymo nuo stumbrų nukenčia šiek tiek daugiau arba šiek tiek mažiau, tad žalos dydžio procentas atskirame lauke gali gerokai skirtis. Tačiau jei, tarkim, vienais ar kitais metais Panevėžio miškų urėdijai už komerciniuose plotuose gyvenančių žvėrių padarytą žalą suskaičiuojama 100 tūkst., o kitais 200 tūkst. litų, tai stumbrams tenkanti šių sumų dalis turėtų būti ne tiek, kiek suskaičiuojama dabar, o tik kokie 10 tūkst. ar 20 tūkst. litų. Štai tokia aritmetika.

AR GALIME SAU LEISTI Grįšiu prie jau užduoto klausimo: ar mes, Lietuvos Respublikos piliečiai, norime ir galime sau leisti, kad mūsų miškuose gyventų ir laukais braidytų laisvi stumbrai? Vėl pradėsiu nuo citatos: „Pastarąjį dešimtmetį laisvėje gyvenančių stumbrų gretos smarkiai išaugo. Kasmet didėja ir valstybės išmokamos kompensacijos ūkininkams už girių galiūnų ištryptus pasėlius. Vien už praėjusius metus Kėdainių krašto žemdirbiams stumbrų padaryta žala valstybei atsiėjo 400 tūkst. Lt. Dar apie 46 tūkst. Lt atlyginta Panevėžio rajono ūkininkams ir žemės ūkio bendrovėms.“ Aiškumo dėlei pirmiausia reikia pasakyti, kad šie pinigai nėra iš mokesčių mokėtojų kišenių, nėra atimti iš pensininkų, kultūros darbuotojų, netgi seimūnų ar ministrų. Tai medžiotojų klubų sumokami pinigai už medžioklės išteklius. Ir kas jau kas, bet medžiotojai tikriausiai labiausiai ir priešinasi, kad šios lėšos būtų panaudotos tokiam tikslui. Šiuo metu nemaža dalis surenkamų pinigų grįžta iš esmės atgal tiems patiems medžiotojams kaip kompensacijos už priemones miško kultūroms apsaugoti nuo žvėrių arba kaip tiesioginės išmokos už žvėrių padarytą žalą. Negi švaistysi šiuos pinigus tokiems „nenaudingiems“ žvėrims kaip stumbrai ar vilkai. Tad ar galime sau leisti, jog už Panevėžio rajone gyvenančios laukinės stumbrų bandos padarytus ir sąžiningai įvertintus nuostolius kasmet ūkininkams mokėtume tuos sąžiningai priskaičiuotus 10 ar 20 tūkstančių, tegul ir tuos dabar priskaičiuojamus 40 tūkstančių litų? Kam šį klausimą užduoti? Vėl pacituosiu: „Aplinkos ministerija apskaičiavo, kad už Europos Sąjungos paramą Dzūkijos ir Žemaitijos miškuose įrengti aptvarus atsieis pigiau, nei kasmet mokėti ūkininkams kompensacijas už stumbrų ištryptus pasėlius.“ Taip, paramą gauti nesunku, tai puikus verslas, tačiau juk ir stumbrų gyvenimas aptvare kainuoja. Pašilių stumbryne aptvaruose gyvenančių stumbrų išlaikymas šiemet kainuos beveik 200 tūkst. litų. Ši suma gali būti ir gerokai didesnė, jei, pavyzdžiui, reikėtų atlikti kapitalinį remontą. Tiesa, stumbrynas iš lankytojų kiekvienais metais uždirba apie 20 tūkst. litų, tad šie stumbrai mums kasmet kainuoja apie 150–170 tūkst. litų. Tai kas labiau ekonomiškai apsimoka: laikyti stumbrus nelaisvėje, aptvaruose ar mokėti kompensacijas? Tuos 10 tūkst., 20 tūkst., tegu ir 40 tūkst. litų? Kėdainių rajone gyvenančios laisvų stumbrų bandos daroma žala ūkininkų pasėliams gerokai didesnė. Be detalesnių stebėjimų sunku būtų pasakyti jos mastą, tačiau vis tiek gerai susipažinus, kokiomis „metodikomis“ yra vadovaujamasi skirstant žalos dydį tarp naudingųjų žvėrių – šernų bei elnių – ir nenaudingųjų – stumbrų, realus skaičius tikriausiai yra daugiau kaip per pusę mažesnis. LAISVI STUMBRAI NEBUVO STEBIMI Kad ir kokia būtų tikroji stumbrų daroma žala, tai yra kaina, kurią mes mokame už tai, kad visus tuos du mūsų nepriklausomybės dešimtmečius niekas nesidomėjo laukiniais stumbrais, niekas neatliko detalesnių tyrimų, nestebėjo jų elgsenos, mitybos, kaip formuojasi ir auga banda. Kėdainių rajone reikia ką nors daryti, tačiau gal bent dabar, užuot griebęsi šautuvų su žudančiom ar migdančiom kulkom, bent metus pasidomėkim jų gyvenimu. Juk net nežinome atsakymo į elementarų klausimas – kiek gi tų stumbrų Kėdainių rajone gyvena? Pavasarį, prasidėjus stumbrų problemos vajui, buvo kalbama apie 40, gal 60, o gal 80... Ko gero, bet kuris medžiotojų klubas savo plotuose gyvenančias šimtines šernų ar elnių kaimenes suskaičiuoja kur kas tiksliau. Dar keletas klausimų: gyvena viena stumbrų banda ar kelios; kaip klajoja sezono metu ir koks jų prieaugis. Dar įdomu, kodėl Pašilių miško banda, nors kasmet atsivedami 2 ar 3 jaunikliai, jau dešimtmetį nedidėja – kaip 12–14, taip 12–14? Sąmoningai, kalbėdamas apie šią bandą, anksčiau vardijau skaičių 14–16, nes šiemet jos prieaugis didesnis. Be to, panašu, kad keli stumbrai gyvena atskirai, o rujos metu ši banda buvo padidėjusi iki 20 žvėrių. Kol kas tik klausimai ir nė vieno atsakymo. Tad nėra ko ir stebėtis, kad visi sprendimai atsiranda remiantis agentūros VBS („viena boba sakė“) duomenimis. Nelabai tikisi, kad vieną gražią dieną į Kėdainių ir Panevėžio laukus atvažiavusi ir paposėdžiavusi garbių žmonių komisija taip imtų ir užpildytų 20 metų žinių spragą. Pabaigoje – pora „auksinių“ valdžios žmonių minčių: „Suaugusių stumbrų užmigdyti ir transportuoti beveik neįmanoma. Jiems gresia nugaišti. Iš bandos bus paimami tik jaunesni nei poros metų gyvūnai. Išsklaidžius bandą, likusieji tokios žalos nebedarys, o nusenusius ir sergančius, nebeišgalinčius gyventi laisvėje bus leista sumedžioti“; „Esą nušauti galbūt bus leista tuos stumbrus, kurie padarė žalą ūkininkams. Tai bus kaip kompensacija žemdirbiams“. Ką gi, laisvėje gyvenantiems stumbrams skelbiame vendetą – kraujas už pašarus. Kas pirmas užsirašys į gretas tų, kurie žymės labiausiai „nusikaltusius“ stumbrus, padariusius žalą ūkininkams ir užmokėsiančius už tai krauju? Likusiųjų bus pasigailėta. O įteisinus oficialias stumbrų medžiokles, ši problema tyliai tyliai bus pamiršta…

„Žurnale apie gamtą“ dar skaitykite:

• Pažink gamtą
  Sigutis OBELEVIČIUS. Valgomos gėlės II
• Gamtos fotografija
  Inesa ORANSKYTĖ. Jonas Barzdėnas: fotografuoti laukinėje gamtoje niekada nebuvo paprasta
• Numerio fotoreportažas
  Perkūno oželis
• Problemos ir aktualijos
  Romualdas BARAUSKAS. Būti ar nebūti laisviems stumbrams laisvoje Lietuvoje
  Vytautas RIBIKAUSKAS. Kaip medžiojame paukščius
• Gamtos įdomybės
  Jonas BARZDĖNAS. Kurtinių atsargumas ir drąsa
• Pasaulio gamta
  Laimonas TRILIKAUSKAS. Šorijos nacionaliniame parke
• Po paukščio sparnu
  Vidmantas ADOMONIS, Ramutė ADOMONIENĖ. Gambijos dienoraštis
• Veikla
  Remigijus KARPUŠKA. Mistiški tamsos skrajūnai
  Darius MUSTEIKIS. Baltieji gandrai pirmą kartą Lietuvoje žieduojami spalviniais plastikiniais žiedais
• Keliaukime po Lietuvą
  Inesa ORANSKYTĖ. Kraštas, kur vis dar laisvi braido stumbrai
• Raudonieji lapai
  Griežtai saugomos rūšys: šiaurinis auksinukas ir kraujalakinis melsvys